Meteorologija Veneroje gali būti labai sudėtingas mokslas, atsižvelgiant į neįprastas sąlygas.
Veneros paviršius visuomet paslėptas po tankiu debesų sluoksniu. NASA nuotaukos
Projektas DAVINCI (Deep Atmosphere Venus Investigation of Noble gases, Chemistry and Imaging) 2029 metais pratęs pragariškos planetos tyrimus,- ginkluotas matuokliais erdvėlaivis (Goddard kosminio centro kūrinys) patikslins Veneros atmosferos ir paviršiaus duomenis bei išspręs vandenynų buvimo bei išnykimo problemą.
Erdvėlaivį sudarys du moduliai: lėkdintuvas CRIS (Carrier Relay and Imaging Spacesraft) su moderniausiu radaru ir zondas VASI (Venus Atmospheric Structure Investigation). Pirmasis palėkios porą metų apie Venerą, radaruodamas iš įvairių atstumų, o antrasis tada atsiskirs ir per visą pragariškos atmosferos sluoksnį venerės į paviršių. Parašiutišką venerėjimą pradės 67 km aukštyje ir matuos temperatūras, slėgius bei vėjus (akcelerometru greičius ir kryptis), o nusileis Alfa Regio vietovėje. Prietaisu VenDI Venus Descent Imager topografuos paviršių, išbandys ir studentų sukurtą pralėktinį aplinkos savybių matuoklį VfOx (Venus Fugacity Oxygen). CRIS modulis dar turės spektrometrą CUVIS (Compact Ultraviolet Visible Imaging Spectrometer) ultravioletiniam vaizdavimui ir VISOR (Venus Imaging System).
Kitas projektas VERITAS (Venus Emissivity Radio science and In-sar Topography Spectrograph) iš orbitos kartografuos Venerą ir tirs tektoniką bei reljefo deformacijas.
ESA 2,9 t masės ir o2x3 m dydžio erdvėlaivis EnVision 220-470 km orbituodamas 92 min. periodu radarais ir spektrometrais tyrinės Veneros geologinį aktyvumą bei gravitacinius laukus.
Teleskopiškai Venerą stebėjo F. Bianchini, 1728-ais sudaręs jos gaublį; P. Lowell, 1900-ais įvertinęs apsisukimo apie ašį trukmę 224,7 paromis. Dabartinis, astronautiškai patikslintas, yra 243 paros. 1958 metais knygą „Veneros planeta“ parašė P. Moor ir kiti. Pirmąjį Veneros foto vaizdą pateikė F. Canisius 1911-ais metais.
Venerotyriai
Venera-9 ir Venera-10 zondų perduoti pirmieji planetos paviršiaus vaizdai
Astronautiškai Venerą lankė bent 46 erdvėlaiviai iš Sovietų Sąjungos, JAV, Europos Kosmoso Agentūros (ESA) ir Japonijos. Savo Veneros tyriklius ruošia JAV, ESA, Indija ir Rusija. 1962-ais pralėkdamas pro šalį Mariner-2 šį tą nufotografavo ir net pamatavo. 1975-ais Venera-9 ir Venera-10 zondai pasiekė paviršių bei veikė ten 53 min. Sovietų Sąjunga išlėkdino 16 Venera serijos erdvėlaivių ir tik trys pirmieji lėkiai buvo nesėkmingi. 1990-1994-ais Magellan iš 0,3-8,5 Mm orbitos sudarė venerlapį. 2015-ais JAXA tyriklis Akatsuki fotografavo ultravioletiškai ir patvirtino fosfinus debesyse.
Magellan tyriklis 1990-1994 „pamatė” 98 proc. planetos paviršiaus
Šviežių Veneros vaizdų pateikė saulėtyris Parker, neseniai priartėjęs prie Saulės iki 8,5 Gm ir 163 km/s greičiu vykdęs gravitacinį manevrą ties Venera 12 Mm atstumu.
Saulėtyrio Parker perduotas Veneros vaizdas
Lietuvių Aušrine arba Vakare vadinama Venera yra o12103,6 km didumo 5,2 t/m3 tankio planeta. Apie Saulę ji orbituoja 107-109 mln km 35 km/s greičiu 225 parų periodu. Apie savo ašį sukasi lėtai – per 243 paras, planetos para trunka ilgiau nei jos metai. Išoriniai atmosferos, sudarytos iš 96,5 % anglies dvideginio CO2 ir 3,5 % azoto, sluoksniai sukasi, dar neaišku kodėl, gerokai greičiau. Sieringuose debesyse 48-70 km aukščiuose, kur temperatūra 45o C, aptikti fosfinai. Tai fosforo hidrido PH3 dujos – gal gyvų bakterijų veiklos bedeguonėj aplinkoj produktas.