Deorbitavimas – NASA ir SpaceX bendradarbiavimas

Deorbitavimas – procedūra, kurios metu iš žemos orbitos apie Žemę į atmosferą yra nužeminami satai, o vėliau paskandinami kosminiame kapinyne Atlanto vandenyne netoli Pietų Amerikos. Išskirtinis tokios procedūros bruožas – sato ar kosminės stoties orbitos žeminimas yra valdomas, o įrenginys nukrinta į numatytą vietą vandenyne. Nekontroliuojamo deorbitavimo atveju gali atsirasti apie 10 tūkstančių kosminių šiukšlių, kurių dydis būtų nuo 2-3 cm iki kelių metrų.

NASA pasirinko „SpaceX” kurti TKS deorbitinę transporto priemonę ir apie tai paskelbė liepos pradžioje. NASA nuotrauka

Siekdama saugiai ir atsakingai išvesti Tarptautinę kosminę stotį (TKS) iš orbitos pasibaigus jos eksploatavimo laikotarpiui 2030 m., NASA pasirinko bendrovę „SpaceX”. Ji sukurs ir pristatys deorbitinę transporto priemonę, kuri suteiks galimybę išvesti Tarptautinę Kosminę Stotį iš ~405 km orbitos. Taip bus  užtikrintas pavojaus išvengimas apgyvendintoms vietovėms. Vienkartinės sutarties bendra galima vertė – 843 mln. USD. Transporto priemonės paleidimo į orbitą paslauga bus ateities viešasis pirkimas.

Nuo 1998 m. TKS eksploatuoja penkios kosmoso agentūros: CSA (Kanados kosmoso agentūra), ESA (Europos kosmoso agentūra), JAXA (Japonijos aerokosminių tyrimų agentūra), NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija) ir valstybinė kosmoso korporacija „Roskosmos”. Kiekviena agentūra yra atsakinga už savo teikiamos techninės įrangos valdymą ir kontrolę, kartu už saugų TKS deorbitavimą yra atsakingos visos penkios kosmoso agentūros.

Tarptautinėje Kosminėje Stotyje nuo 2000 lapkričio dirbo 265 astronautai iš 20 šalių. NASA nuotrauka

Kuomet „SpaceX” sukurs deorbitinį erdvėlaivį, tikėtina tai bus erdvėlaivio Dragon variantas, jį perims NASA ir eksploatuos visos misijos metu. NASA tikisi, kad kartu su kosmine stotimi jis destruktyviai suirs grįžimo į kosmosą proceso metu. Jungtinės Valstijos, Japonija, Kanada ir EKA dalyvaujančios šalys įsipareigojo eksploatuoti stotį iki 2030 m. Rusija taip pat įsipareigojo tęsti stoties veiklą bent iki 2028 m.

Kalbėdamas apie atranką, NASA Kosminių operacijų misijų direktorato asocijuotasis administratoriaus pavaduotojas Ken Bowersox sakė: „Pasirinkus TKS skirtą JAV deorbitinę transporto priemonę, NASA ir jos tarptautiniams partneriams bus lengviau užtikrinti saugų ir atsakingą perėjimą į žemą Žemės orbitą pasibaigus stoties veiklai.” Ken pridūrė: „Orbitinė laboratorija tebėra mokslo, tyrinėjimo ir partnerystės kosmose projektas, naudingas visiems. Šiuo sprendimu remiami NASA planai dėl būsimų komercinių skrydžių krypčių ir sudaromos sąlygos toliau naudotis šalia Žemės esančia kosmoso erdve.”

Valdomas Skylab ir Mir paskandinimas

Kai kritimas į Žemės atmosferą yra valdomas, tuomet objektas (orbitinė stotis, kosminė stotis) yra nukreipiamas į vandenyną. Dažniausiai pasirenkamas ramiojo vandenyno rajonas, o valdymas vykdomas erdvėlaivio, palydovo ar kosminės stoties varikliais. Taip į Žemės atmosferą buvo nužemintos ir saugiai nuleistos orbitinė stotis Mir, Skylab ir Salyut 6, Salyut 5, Salyut 3, Salyut 4 ir Salyut 1. Jei tai nepavyksta padaryti, objektas nukreipiamas į negyvenamus ar mažai gyvenamus rajonus. Taip pati nevaldoma nukrito Sovietų sąjungos kosminė stotis Salyut 7. Orbitinė stotis Tiangong-1 buvo 50-as stambus dirbtinis objektas nevaldomai įlėkęs į atmosferą, dalinai joje sudegęs ir nukritęs į Žemę.

Valdomi ir nevaldimi kritimai

Lentelėje pateikiami didžiausių dirbtinių kosmoso objektų – orbitinių stočių Salyut, Mir ir Skylab bei kiti kosminių aparatų – kritimai į Žemę.