Magnetizmo paieškos

Magnetizmo apraiskos

Magnetizmo paieškos siekiant gilinti žinias apie Visatą ir jos sandarą

MMS tyrikliai

Magnetizmo mmsshape

MMS erdvėlaiviai lekia piramidės vršūnės taškuose

Laikydamiesi keturkampio išdėstymo erdvėje 5 km tarpusavio atstumais, visi keturi magnetinių laukų tyrikliai MMS (Magnetospheric MultiScale, 112×29 m išskleistom antenom) per 10 metų jau apsuko Žemę 2 tūkst kartų įvairiomis elipsinėmis orbitomis, matavimais aprėpdami kuo daugiau magnetosferos.

Pasak VLE: „magnetizmas – geofizikos mokslas, tiriantis Žemės ir kosminės erdvės magnetinius laukus”. Pagrindinis laukas yra 50-70 mkT stiprio, anomalijų vidurkis 100 nT (Kursko srity – net 100 mkT), magnetinių audrų turbulencijos – iki 200 nT. Žemės magnetiniai poliai kinta: šiaurės polius nuo 1831-jų paslinko net 2300 km link Sibiro, pietų polius – apie 900 km per 100 metų. Magnetosfera plyti 70-80 Mm link Saulės ir 10 Gm nuo jos. Šiaip magnetinis laukas suvoktinas kaip ypatinga materija, kurioje sąveikauja judančios elektringos dalelės, o sąveika pasireiškia traukos ar stūmos jėgomis bei momentais. Reiškinį aprašė dar 1600-ais metais W.Gilbert veikale „De Magnete“, o Ch.Coulomb 1785-ais sukūrė magnetometrą. Gi pirmasis magnetinį poveikį kompasui pastebėjo K. Kolumbas 1492-ais plaukdamas Amerikon. Iki jo manyta, kad rodyklę veikia Šiaurinė žvaigždė.

Kosmoso magnetizmą vertina pagal spinduliuočių poliarizaciją ir poveikį dulkėms, ypač pastarųjų sukimąsi ties magnetinėmis linijomis; magnetinius laukus – pagal vandenilio atomų spektrus. E. Fermi 1949-ais įtarė visur atsiradus reliktinio įmagnetinimo netrukus po Didžiojo Sprogimo, o E. Parker – nuo plazmos tekėjimų galaktikose.

Tyrikliai kosmose

2006-ais japonai patikslino gama-kvantų bei rentgeninių fotonų naujovėmis. Astroskopas Fermi matavo magnetizmą 170 galaktikų: vidutinis laukų stipris 10 pGs, o tuštumose – tik 10-40 Gs. Galingiausi magnetiniai laukai – ties neutroninėmis žvaigždėmis iki 10 TGs; ties magnetarais iki 1 PGs; o pulsaras GROJ1008 – gal galingiausias Visatos magnetas. Mūsų Saulė – vos 6 mkGs stiprio, o planetų magnetinius laukus kuria termocheminės konvekcijos skystuose branduoliuose. Uranas ir Neptūnas turi net po 2 šiaurinius bei pietinius polius; o tarp mėnulių tik Ganimedas – 750 nT (Galileo tyriklio duomenimis). Magnetizmo aptikus Apollo atgabentame Mėnulio regolite, manyta jo atsiradus nuo šių erdvėlaivių judėjimo Žemės magnetosferoje. Eksperimentiškai įrodyta taip nesant, o regolitą įsimagnetinus natūraliai Mėnulyje. Saulės magnetinius laukus tebematuoja Indijos (dalyvaujant ESA) tyriklis Aditya-L1 iš L1 orbitų

Gravitacinių bangų įrenginiai

Magnetizmo Livingstone ir Hanforde

LIGO įrenginiai Livingstone ir Hanforde 2015 rugsėjo 14 dieną užregistravo gravitacines bangas

Gravitacinių bangų įrenginiai LIGO-Virgo-KAGRA dar pernai gavo signalą nuo GW230529 objekto iš 650 mln šm tolumų. Šiemet balandžio 10-ją sulaukę jau 4-jo signalo įvertino šį objektą esant dvigubu – lyg 2-jų Saulės masių neutroninės žvaigždės su 4,5 S masių juodoji skylė. Pasidomėjus jų magnetinėmis savybėmis tikimasi patikslinti abejones.

Gi apdorojant astroskopo Gaia duomenis, paaiškėjo PT turint dar 3 Juodąsias skyles. Gaia BH1 (10 S masių 1500 šm tolyje), Cygnus X-1 (21 S masių 7000 šm) ir Gaia BH3 (33 S masių 2000 šm). O supermasyvi juodoji skylė SgrA, 4,2 mln Saulės masių 26000 šm tolumos Paukščių Tako (PT) galaktikos centre turi ir galingų magnetinių laukų.

Šiaurės karolinos universitetas nuodugniau tiria 42 PT žvaigždes, turinčias sunkesnių už uraną ir plutonį elementų. Įprastai žvaigždes sudaro vandenilis (75%) ir helis (24%). Galimai magnetizmo apraiškų turi neseniai atrastas 8,5 mlrd šm tolumoj Phoenix Cluster su keliais tūkstančiais galaktikų bei juodųjų skylių, kurios yra 100 mlrd Saulės masių ir 590 Tm matmenų.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *