Voyager-2 pas Uraną

Voyager

Voyager erdvėlaiviai, pakilę iš Žemės 1977 metais, toliau siunčia informaciją mokslininkams ir Saulės sistemos tolybių.

Voyager

1989-ais Voyager 20 km/s greičiu pralėkė pro Neptūną

Erdvėlaivis Voyager-2 (0,72 t o1,8×0,5 m 420 W) praskriejo Jupiterį, Saturną ir 1986-ais pralėkė 107 Mm atstumu bene įdomiausią mūsų sistemos planetą Uraną (o50 Mm 2,87 Tm tolumoj). Pateikė detalesnių fotografijų („sferinė ledo nuobodybė su dešimčia debesų“), atrado dar 10 mėnulių o26-154 km didumo (Kordelia, Afelija, Porcija…viso – 27), rausvus ir melsvus žiedus (dabar jau priskaičiuojama 13 Urano žiedų) bei patvirtino 49 K šaltumą.

Uranas įdomus kai kuriomis kitokiomis nei daugumos planetų savybėmis. Aplink Saulę sukasi priešinga kryptimi per 84 metus, o apie savo ašį – per 17 val. Ašis beveik sutampa su orbitos plokštuma (polius „žiūri“ į Saulę). „Žiemos“, „vasaros“ bei kiti sezonai trunka po 20 metų. Iš debesų lyja deimantais, nes ten susislegia anglis ir vandenilis. Magnetinio lauko poliai pasvirę 59o į sukimosi ašį. Nėra kieto paviršiaus, dujinė atmosfera (83 % vandenilio, 15 % helio, 2,3 % metano) pereina į ledų ir skysčių sluoksnį. Branduolys iš geležies ir nikelio yra 800 GPa slėgio ir 5 kK temperatūros.

Ūranas ir Neptūnas

1989-ais Voyager 20 km/s greičiu pralėkė ir Neptūną (o49 Mm 4,5 Tm tolumoj). Priartėjo iki 4,9 Mm bei atrado 13 naujų mėnulių ir 6 žiedus. Fotografuoti pradėjo iš 310 Gm atstumo (pastebėjo Proteus mėnulį), vėliau patikslino mėnulio Nereida matmenis o340 km. Neptūnas daug kuo panašus į Uraną. 5 Mm storio atmosfera (80 % vandenilio, 19 % helio, 55 K), 8 Mm mantijos (vandens, amoniako metano ledų). Geeležies bei nikelio branduolys (800 GPa slėgio, 7 kK temperatūros), magnetiniai poliai pasvirę 45o. Ypač nustebino mėnulis Tritonas (o2,7 Mm 354 Mm orbita per 5,8 dienų, 37 K) kriovulkanais su azoto išsiveržimais, greičiausiais 700 m/s vėjais retoje atmosferoje (tik 1 Pa slėgio).

Neptūnas iš arti

Neptūną per savo teleskopą pastebėjo dar 1612-ais Galileo (aprašė net su piešiniu), bet palaikė jį tolima žvaigždute. Gi 1977-ais pradėta Voyager‘ių misija tebeturtina mūsų Saulės sistemos pažinimą. Voyager-2 duomenimis 18 Tm tolumoj esama net tarpplanetinių erdvių be elektronų. Voyager-2 duomenis gaudavo iš tokių mokslinių prietaisų: dalelių analizatoriaus, kosminės plazmos matuoklio, magnetometro, dviejų spektrometrų. Voyager-1 savo 20 W siųstuvėliu atsiuntė tarpplanetinių dujų garsų iš 23 Tm. Po 40 tūkst metų Voyager-1 gal pasieks Glise 445 žvaigždę. Abu tyrikliai jau išlėkė iš heliosferos (kur baigiasi Saulės vėjas) ir patikslino daug įdomių dalykų:
– Jupiterio magnetiniai laukai siekia vulkaniškiausią mėnulį Ijo. Tarp planetos ir Ijo teka elektros srovės, o vulkano Loki lava trykšta 400 km aukštyn;
– Saturno žiedų struktūrą, žaibų prigimtį bei mėnulių Europa, Titanas bei Tritonas unikalius ypatumus; Encelade lyg esama poledinio 100 km gylio vandenyno;
– Neptūno besisukančio magnetinio lauko kūginę formą su radijo impulsais;
– Už heliosferos ribų (15-18 Tm) magnetinės linijos dar nenutrūksta.

Europa Clipper ir japonų tyrikliai

Pas minėtus mėnulius netrukus lėks  6 t o1,5×3 m ir $4 mlrd vertės Europa Clipper. Erdvėlaivis bus su tupdomu tyrikliu ir nanosatais, kurie papildys žinias apie šiuos vis dar mums tolimus objektus.

Japonų tyrikliai Hayabusa (0,59 t 1×1,6×2 m 4×8 mN joniniai varytuviukai) buvo nulėkę iki asteroidų. 2005-ais priartėjo ir paėmė grunto iš o0,33 km Itokava 142-253 Gm orbitoje. 2018-ais nutupdė matuoklius ir paėmė 5,4 g „riugienos“ iš o0,92 km Riugu 144-211 Gm orbitoje. Abiejų asteroidų mėginiai pristatyti Žemėn ir tiriami, o Hayabusa-2 nulėkė dar link kitų asteroidų.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.