Vieta
Kosmodromas (kosmodròmas [kosmo(sas) + gr. dromos – bėgimo takas], žemės plotas su statiniais, įrenginiais, kur surenkami, išbandomi, parengiami leisti, leidžiami ir valdomi skriejantys kosminiai aparatai – taip terminas apibrėžiamas tarptautinių žodžių žodyne) – teritorija, kurioje yra įrenginių, skirtų kosminių aparatų paleidimui į kosmosą, kompleksai. Oficiali nustatyta kosmoso riba – 100 km. Paprastai kosmodromai užima didžiules teritorijas ir įrengiami toli nuo apgyvendintų rajonų (krinta raketų pakopos, galinčios pažeisti kosmodromo įrenginius ar padaryti žalos gyvenamiems rajonams). Pasaulyje kosmodromų priskaičiuojama per 20 ir visi turi panašią struktūrą, Skiriasi tik startinių kompleksų konstrukcijų detalės. Konkretaus kosmodromo vietos parinkimą lemia keli esminiai dalykai. Pagrindinis faktorius yra skrydžio balistika: kosminis aparatas (KA) su mažiausiomis energetinėmis sąnaudomis iškeliamas į orbitą, kurios plokštuma su ekvatoriumi yra kosmodromo geografinė platuma. Tai ypač aktualu paleidžiant geostacionarinius palydovus (ryšio ir televiziniai retransliaciniai palydovai skrieja maždaug 36000 km aukštyje, ir, kaip taisyklė, yra komerciniai), kurių orbitos plokštuma sutampa su ekvatoriumi. Geriausiai tam tinka Kuru, Alkantaros ir Jūrų kosmodromai, nes raketa startuodama iš ekvatoriaus ar netoli jo, įgyja papildomą 465 m/s greitį, sąlygojamą Žemės sukimosi, rytų kryptimi. Iš Palmačimo kosmodromo ir JAV vakarinio kosmodromo NR paleidžiamos priešinga kryptimi. Tai susiję su kitu kosmodromo vietos parinkimo faktoriumi – nuolaužų rajonais, į kuriuos nukrinta atidirbusios pakopos ir kitos raketų dalys (kartais ir pačios raketos su naudinguoju kroviniu nesėkmingo starto atveju), o jose yra labai pavojingo žmogui ir aplinkai raketinio kuro. Dažniausiai tokie rajonai yra vandenyno akvatorija ir dauguma pasaulio kosmodromų yra netoli vandenyno pakrantės. Kai kuriais valstybių – Kinijos, Sovietų Sąjungos (nuo 1991 metų Rusijos) – kosmodromai įrengiami ten, kur nuolaužų rajonai yra negyvenamos arba labai retai gyvenamos teritorijos. Deja, tokiu būdu yra teršiamas tiek pasaulinis vandenynas, tiek negyvenami rajonai.
Kosmodromai Žemėje, 2012 metai
Struktūra
Techninis kompleksas – NR bei kosminių aparatų (KA) paruošimas, surinkimas ir testavimas, kuro saugojimo ir užpildymo įrenginiai, NR, KA, variklių ir kuro elementų saugojimas, NR ir KA pervežimo į startinį kompleksą, sistemos. Startinis kompleksas – įrenginių, iš kurių NR ir KA paleidžiami į numatytą orbitą, grupė. Startiniame komplekse įprastai būna daug apšvietimo, ryšio, filmavimo bei fotografavimo įrangos. Startai yra filmuojami, fotografuojami ir medžiaga analizuojama ieškant nesėkmingų startų priežasčių. Valdymo – matavimo komplekso (kitas pavadinimas – skrydžių valdymo centras – SVC) paskirtis – gauti ir analizuoti informaciją apie NR ir KA skrydį, prireikus pakeisti skrydžio orbitą ir panašiai. Kritiniu atveju, jei atsiranda NR ar jos nuolaužų į gyvenamus rajonus nukritimo tikimybė, raketa yra susprogdinama. SVC priklauso ir vandenynuose plaukiojantys valdymo laivai. Nusileidimo kompleksas yra pakankamai keistas darinys. Kartais tai maždaug 5 km ilgio platus aerodromo takas, kuriame nusiliesdavo JAV daugkartinio naudojimo kosminiai laivai ir Sovietų Sąjungos „Buran”, kartais tai tiesiog Atlanto vandenynas (į jį pūkšteldavo JAV nusileidimo kapsulės iki 1981 metų), kartais tai negyvenami rajonai – stepės ir lygumos – kuriuose skrydžius užbaigdavo iš kosmoso grįžtantys kosmonautai. Beje, tokiu būdu iš kosmoso grįžo ir pirmasis Žemės kosmonautas, o 2012 metais taip iš kosmoso grįžta visi skrydį baigiantys ekipažai Atsiskyrusių dalių kritimo rajonas jau buvo paminėtas aukščiau. Paieškos ir gelbėjimo tarnyba stebi tikėtiną įgulos nusileidimo rajoną – aerodromo taką, nurodytą vandenyno ar stepės rajoną – ir yra pasiruošusi bet kokiu atveju padėti ekipažui sėkmingai palikti nusileidimo rajoną. Kartais, dėl įvairių priežasčių, kapsulė nusileidžia kitame rajone nei numatyta, tuomet minėtai tarnybai tenka ilgokai ieškoti ekipažo.
Kosmodromo struktūra
Bazės, centrai ir kosmodromai
Egzistuoja keli pavadiniami, tai priklauso nuo valstybės požiūrio, nuo paleidžiamų raketų ir nuo to, kas vadinama naudingu kroviniu. Jis gali būti mokslinis, karinis, orų stebėjimo, Saulės sistemos tyrimo ar kiti palydovai, gali būti vos kelis šimtus kilometrų aukšyn paleidžiamas zondas, gali būti speciali kapsulė ar laivas su įgula, gali būti kovinė galvutė ar branduolinis ginklas. Kartais iš tos pačios vietos, tik iš skirtingų starto aikštelių, paleidžiami įvairiausių rūšių kosminiai aparatai. Apžvelgsime tokias vietas pasaulyje.
Brazilijos paleidimo centras Alkantara (Alcantara, 2,3° pietų platuma) nuo pusiaujo nutolęs vos kelis šimtus kilometrų.
Alcantaros paleidimo centre įrengtos dvi starto aikštelės
Raketos leidžiamos nuo 1960 –ųjų metų, tačiau šalies kosminę programą lydi nesėkmės: tais pačiais metais sprogus raketai žuvo 90 žmonių, po 20 metų panašaus įvykio metu – 50 žmonių, dar po 23 metų – 21 žmogus.
Po 2003 metų nesėkmės, Alcantaros starto aikštelės neliko
1982 metais pradedamas kosmodromo modernizavimas, o pirmasis sėkmingas startas iš naujojo kosmodromo įvyko 1990 metų vasario 2 dieną. Iki 2013 metų įvykdyti 53 sėkmingi raketų paleidimai, dalis jų komerciniai, o tai labai svarbu Brazilijai, nes šalies kosminė programa orientuota į bendradarbiavimą su Rusija, Ukraina ir Izraeliu (valstybės, gaminančios savo raketas) ir komercinių paslaugų teikimą. Iš Alkantaros kosmodromo Rusijos Cyklon-4 į žemą orbitą (LEO – maždaug 500 km aukštis) gali iškelti 5,3 tonų naudingąjį krovinį, o į geostacionarinę orbitą (GEO – maždaug 36 000 km aukštis) – 1,3 tonų krovinį.
Pirmasis Cyklon-4 startas numatomas 2013 metais
Kanados kosmodromas įkurdintas prie Čerčilio oro bazės (Churchill, 58,8° šiaurės platuma) ties Hudzono įlanka. Praeityje buvo labai aktyvus NR skirtų Žemės poliarinių sričių bei atmosferos ir jonosferos tyrimams, paleidimo centras, veikiantis nuo 1954 metų. Paleista per 3400 įvairių raketų. Kanados vyriausybė svarsto apie rimtesnio kosmodromo įkūrimą šioje vietoje.
Jūrų kosmodromas, Ramiajame vandenyne, (Sea launch, ekvatoriuje) yra perkonstruota naudota naftos gręžimo platforma, iš kurios padaryta starto aikštelė Odyssey ir skrydžio kontrolės laivas.
Starto aikštelė Odyssey ir skrydžio kontrolės laivas
Starto aikštelė
Tokio plaukiojančio kosmodromo privalumai: paleidimas iš ekvatoriaus ir sunkių – iki 3 tonų – palydovų iškėlimas nedidelėmis raketomis. Aišku, yra ir minusas – ilgas laikas nuo pasiruošimo iki starto (iki 2 mėnesių). Kosmodromas sudarytas iš trijų dalių: naftos gręžimo platforma perdaryta į startinę platformą, (dydis 78 x 66 metrų, aukštis 48 metrai), laivas – paleidimo ir valdymo centras su 240 žmonių ekipažu ir plaukiojantis matavimo kompleksas Selena. Šio kosmodromo veiklos pradžia yra 1991 metai, kai buvo pradėtos kurti specialios paleidimo platformos raketoms Zenit-2SL ir Zenit-3SL.
Naktinis Zenit-3SL startas
Pirmasis paleidimas – 1999 metų kovo 28 dieną iškeliamas 4,5 tonų palydovas. Veikia nuo 1999 metų, valdo Rusija, Ukraina, Norvegija ir JAV. Maksimalus paleidžiamas svoris – 6 tonos į 300 km aukštį, jau minėtos modifikuotos Zenit klasės raketos ir 30 sėkmingų paleidimų.
San Marko centras (San Marco, 2,9° pietų platuma), yra apie 5 km nuo Kenijos pakrantės Indijos vandenyne, priklauso Italijai ir nuo 1967 iki 1988 metų iš jo startavo 24 Scout klasės raketos su nedideliais DŽP.
San Marko centro schema
Kosmodromo statybos pradžia – 1962 metai. Nuo 1988 metų kosmodromas buvo užkonservuotas. Kosmodromas sudarytas iš dviejų platformų: valdymo platforma Santa Rita ir starto aikštelė San Marko. Platformos, tarp kurių 500 m atstumas, atsiremia į jūros dugną specialiomis mechaninėmis atramomis ir yra sujungiamos povandeniniais kabeliais. San Marko ilgis 90 metrų, joje sumontuota paleidimo aikštelė ir 36 m ilgio montavimo testavimo angaras, kuriame surenkama ir testuojama NR Scout. Santa Rita platforma yra perkonstruota naftos gręžimo platforma, kurioje buvo valdymo ir skrydžio kontrolės centras.
1974 metai, Ariel-5 startas
Nuo 1998 metų nenaudojamas, nors įranga neišmontuota ir neužkonservuota, ir priklauso Italijos kosminei agentūrai.
San Marko aikštelėje startui ruošiama raketa Scout
Vumeros paleidimo centras Australijoje (Woomera, 31,1° pietų platuma, plotas 100 000 km²) pradėjęs veikti 1945 metais, vardą gavo tik 1947 metų pavasarį.
<>
Vumeros paleidimo centro schema, pažymėtos 7 starto aikštelės
Vumeroje buvo 9 starto aikštelės įvairioms raketoms
Nuo 1957 iki 1979 metų Vokietija, Japonija, Australija, Jungtinė Karalystė, JAV, sėkmingai leido įvairių rūšių raketas.
Raketa ruošiama startui, o palydovas (viršuje) dar neuždengtas
Vienas svarbesnių startų – 1971 metais spalio 28 raketa Black Arrow iškelė pirmąjį Jungtinės Karalystės palydovą
1961 metais buvo sutarta šioje vietoje įrengti Europos kosmodromą.
Raketos Europa-1 startas 1973 metais
Nuo 1979 iki 1987 metų Australijos vyriausybė centrą uždarė kaip neekonomišką, įranga buvo užkonservuota. Iš įvairių starto aikštelių iki 2012 metų paleista per per 500 įvairių NR.
Hamaguiro kosmodromas (Hammaguir, Alžyras, 31,40° šiaurės platuma) iki 1967 metų priklausė Prancūzijai ir buvo įrengtas akmeningame Sacharos plokštikalnyje su keturiomis starto aikštelėmis karinių balistinių raketų, DŽP ir kitų kosminių aparatų paleidimams bei atominio ginklo bandymams.
Iš kosmodromo buvo leidžiamos Veronika (viršutinė nuotrauka) ir Vesta raketos
Startui ruošiama ir paleidžiama NR Diamant
Diamant 1965 metais iškėlė pirmąjį Prancūzijos DŽP
Jį uždarius, visa paleidimo įranga buvo išmontuota. Nuo kosmodromo įkūrimo 1952 metais iki jo uždarymo atlikti 271 paleidimai.
Nedidelėje, 430 km² Overbergo bazėje (Overberg, 34,35° pietų platuma), Pietų Afrikos respublikoje, nuo 1980-ųjų metų atliekami Vokietijos, Čekijos, Singapūro, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Ispanijos, Pietų Afrikos respublikos ir Izraelio raketų bei balistinių raketų testavimai.
Bazėje įrengtos 2 starto aikštelės
Overbergo bazė ir raketos startas
Palmačimo oro bazė (Palmachim, 31,53° šiaurės platuma), Izraelyje, Negevo dykumoje, įkurta 1988 metais ir tais pačiais metais paleistas pirmasis DŽP Ofeq-1.
Palmachim oro bazės schema
Pirmasis Izraelio palydovas Ofeq
Iki 2012 metų pabaigos sėkmingai paleista per 40 raketų Shavit. Izraelis turėjo savo astronautą Ilan Ramon, žuvusį 2003 metų vasario mėnesį.
Semnano paleidimo centras (Semnan, 35,57° šiaurės platuma) tai Irano, nuo 2004 metų vystomos kosminės programos, centras iš kurio paleidžiamos NR Safir/Simorgh.
Pirmojo Irano palydovo Omid maketas
Iki 2012 metų vidurio atlikta per 12 paleidimų, svarbiausias iš jų 2009 vasario 9 dieną, kai buvo paleistas Irano savarankiškai sukurtas pirmasis ryšių palydovas Omid.
Irako Al-Anbaro centras (Al Anbar 32,78° šiaurės platuma) veikia nuo 1989 metų. Tų pačių metų gruodžio 5 dieną paleista raketos trečia pakopa, apskriejusi Žemę 6 kartus. Ji skriejo kaip DŽP.
Al Anbaro centre viena starto aikštelė
Darbai atlikti kartu su Argentina. Centras sugriautas 1991 metais, operacijos „Audra dykumoje“ per Izraelio aviacijos ataką, vėliau atstatytas. Paleistos 22 raketos, maksimalus pasiektas aukštis – 80 km.
Pakistanas, iš Sonmiano bazės, (Sonmian, 25,19° šiaurės platuma) nuo 1962 metų savarankiškai leidžia Cajun ir Loki raketas (paleista apie 100 raketų, maksimalus aukštis 423 km).
Sonmiani bazėje 1 starto aikštelė
Pirmąjį Pakistano palydovą 1990 metais spalio 7 dieną paleido Kinija.
Pirmasis Pakistano palydovas Badr-1, masė – 52 kg
Tilos bazė
Pakistanas 1986 įsirengė Tilos bazę – (Tilla, 33,3950 šiaurės platuma) ir iš jos paleido 7 karinės raketas.
Šiaurės Korėjos Musudano palydovų paleidimo centras (Musudan, 40,85° šiaurės platuma) pradėtas statyti 1982 metais, nuo 1984 iki 1990 metų buvo atlikti 5 mėginimai paleisti balistinės raketas. 1998 rugpjūčio 31 dieną bandymas paleisti DŽP „Ryški žvaigždė” buvo nesėkmingas. Technologiškai palydovas yra pirmojo Kinijos palydovo Dong Fang Hong-I, paleisto dar 1970 metais, kopija. Paskutinis mėginimas 2012 metų balandžio 12 dieną – nesėkmingas.
Šiaurės Korėjos NR Unha-3
Šiaurės Korėjos palydovų paleidimo kontrolės centras
Pietų Korėjos Naro kosminis centras (Goheung, 34,42° šiaurės platuma) pradėtas rengti 2005 metais Voenaro saloje, Goheungo pusiasalyje, į pietus pabaigoje Korėjos pusiasalyje ir planuojamas baigti 2015 metais. Nedideliame 5 km² plote turėtų būti dvi raketų paleidimo aikštelės, testavimo pastatai, radarų centras, observatorijos bokštas, paleidimo kontrolės centras, elektros jėgainė, sandėliai, meteorologijos biuras, optinio stebėjimo centras. Visa kosmodromo statyba gali kainuoti apie 4,3 mlrd dolerių, jame dirbs 5200 žmonių. Salos dydis yra 26,5 km², kranto linijos ilgis 45 km, aukščiausias taškas – 393 metrų virš jūros lygio, gyventojų yra 4000. Pirmasis statybos etapas baigtas 2009 metais ir iki 2012 metų pabaigos atlikti du paleidimai: pirmasis 2009 metų rugpjūčio 25 dieną Naro startas buvo sėkmingas, antrasis paleidimas 2010 metų birželio 10 dieną buvo nesėkmingas.
Indijos Satiš Davan paleidimo centras (Shriharikota, 13,47° šiaurės platuma, plotas 175 km²) Šriharikotos saloje pradėtas statyti 1976 metais, o pirmas startas atliktas 1979 metų rugpjūčio 10 dieną, tačiau raketa nukrito 500 km atstumu nuo starto vietos Bengalijos įlankoje. Antrasis startas 1980 metų liepos 18 dieną buvo sėkmingas – raketa SLV-3 iškėlė Indijos sukurtą 41 kg palydovą Rohini-1.
Pirmojo Indijos palydovo Rohini maketas
1983 metais, paleidus TV palydovą Rohini-3, televiziją Indijoje matančių skaičius nuo 20% padidėjo iki 70%.
Kosmodrome įrengtos 5 paleidimo aikštelės, o nuo 1979 metų – daugiau nei 40 PSLV ir GSLV raketų paleidimų.
Indija per metus kosmoso tyrimams išleidžia per 1 milijardą dolerių ir pati teikia komercines palydovų paleidimo paslaugas bei sėkmingai kosminiais aparatais tyrinėja Mėnulį.
Norvegijoje, Andojoje, yra pats šiauriausias pasaulio (Andoya, 69,3° šiaurės platuma) zondavimo raketų ir mokslinių balionų paleidimo centras, veikiantis nuo 1962 metų ir teikiantis paleidimo, stebėjimo, duomenų surinkimo, atkūrimo ir kitas paslaugas. Inžinieriai ir mokslininkai iš daugiau nei 70 institutų ir universitetų paleido per 650 raketų, didžiausias pasiektas aukštis – 1453 km. Tai, kad Andoja yra už poliarinio rato, o už 6 km yra aerouostas, miestas ir uostas, sukuria idealias sąlygas tyrinėti atmosferos bei jonosferos reiškinius.
Japonijos kosmodromai
Japonijos kosminė veikla stipriai suaktyvėja nuo 2003 metų, nes spalio 1 dieną, Erdvės ir Astronautikos Mokslo Institutas (Institute of Space and Astronautical Science – ISAS), Nacionalinė Japonijos Kosmoso Laboratorija (National Aerospace Laboratory of Japan – NAL) ir Nacionalinė Japonijos Kosmoso Plėtros Agentūra (National Space Development Agency of Japan – NASDA) buvo sujungti į vieną nepriklausomą administracinį vienetą – Japonijos kosmoso tyrimo agentūrą JAXA (Japan Aerospace Exploration Agency). Viena organizacija kuruoja visų sričių veiklą, pagrindinius mokslinius tyrimus ir taikomąjį panaudojimą.
Žinodama savo galimybes, JAXA pasiūlė ilgalaikę viziją „JAXA2025” – kosminės erdvės panaudojimo plėtra, aviaciniai moksliniai tyrimai ir plėtra. JAXA devizas „Pasiekti dangų, tyrinėti erdvę” ir taip siekiama išnaudoti puikias galimybes įvairiose aeronautikos srityse, sėkmingai taikyti plėsti įvairius mokslinius tyrimus ir tuo prisidėti prie žmonijos taikos ir laimės.
Japonija labai aktyviai dirba įvairiose kosminėse programose – Saulės, Mėnulio, asteroidų, kometų tyrimai palydovais, infraraudonoji ir rentgeno spindulių palydovai, komerciniai paleidimai, pilotuojami skrydžiai – tiek savarankiškai, tiek su NASA ir ESA. Milžiniškas finansavimas visose kosminėse srityse ir JAXA struktūros panašėjimas į NASA – stiprūs kosminių aparatų, raketų kūrimo, testavimo, paleidimo ir ryšio centrai – leidžia pasiruošti savarankiškoms pilotuojamoms misijoms.
Pirmasis kosmodromas pradėtas statyti 1960 metų pradžioje, o pirmasis startas – 1962 metų gruodžio 9 diena, kai startavo NR Lambda. Kosmodromas kartais vadinamas Kagošimos kosminiu centru (Kagoshima/Uchinoura, 31,25° šiaurės platuma), jame yra 5 paleidimo aikštelės ir paleidžiamos raketos M, Lambda-4, Mu-3S, M-V. Iki 2012 metų vidurio iš kosmodromo paleistos 372 NR.
Japonijos kosmodromai Kahoshima ir Tanegashima
Tanegašimos kosmodrome raketa transporteriu gabena į starto vietą. Iliustracija naudojama JAXA leidimu
Pirmasis Japonijos palydovas – Osumi, 12 kg – sėkmingai paleistas 1970 vasario 11 dieną iš Kagošimos kosmodromo
Tanegašimos kosminis centras (Tanegashima, 30,4° šiaurės platuma) pradėtas statyti to paties pavadinimo saloje 1966 metas, pirmas startas 1968 metų rugsėjo 17 dieną, iki 2013 metų paleistos per 130 HII raketos iš 4 paleidimo aikštelių.
Tanegashima kosminis centras
Kuru kosmodromas
Į Prancūzų Gajaną, nedidelę Pietų Amerikos valstybę ir joje, palei vandenyną esantį 60 km ilgio ir 20 km pločio Kuru kosmodromą (Kourou, 5.2° šiaurės platumos) sudėtos didžiulės Europos kosminės organizacijos (ESA) viltys. Nuo pusiaujo nutolęs tik 500 km, paleidžiamiems KA suteikia papildomą 460 m/s greitį rytų kryptimi. Aukštas efektyvumo koeficientas, patikimumas ir saugumas daro šį kosmodromą labai patrauklų ir klientams iš JAV, Japonijos, Kanados, Indijos ir Brazilijos. Iš šio kosmodromo (2011 metų duomenys) atliekama 60 % pasaulio komercinių paleidimų.
Prancūzija pirmąjį savo kosmodromą buvo įkurdinusi Afrikoje, tačiau Hamaguiro kosmodromas 1967 metais buvo perduotas Alžyrui. Naujasis kosmodromas, atrinkus vietą iš 14 galimų, pradėtas statyti 1964 metais ir jau 1965 metais lapkričio 26 dieną iš jo sėkmingai paleistas I-asis Prancūzijos dirbtinis Žemės palydovas (DŽP) – Asterix-1. Po ESA susikūrimo, Prancūzija pasiūlė Kuru kosmodromą naudoti Europos kosminių programų įgyvendinimui. ESA įkurta 1980 metais, 2012 metais prie ESA prisijungė Lenkija ir narių skaičius pasiekė 20. ESA susikūrimas paskatino ir JAV, nes 1970 metų pradžioje Prancūzija ir Vokietija kartu sukūrė DŽP „Simfonija“ ir raketą „Europe“, tačiau 12 startų buvo nesėkmingi ir beliko kreiptis į amerikiečius dėl palydovo iškėlimo į orbitą. JAV 1974 metais iškėlė palydovą į orbitą su sąlyga – tai nekomercinis palydovas. Po tokio „Simfonijos“ „nesėkmės“ Prancūzija, norėdama būti nepriklausoma, ryžosi konstruoti savo raketą „Ariane“, kuri vėliau tapo pagrindiniu Europos kosminės programos „arkliuku”.
Kosmodromą, iš kurio paleidžiamos Ariane-5, Sojuz ir Vega raketos, aptarnauja maždaug 600-700 žmonių. 2012 metų kovo 14 dienai – 350 startų, iš jų maždaug pusę komercinių palydovų paleidimų. ATV – 7.5 tonos krovinių – 2 paleidimai.
Naudojamos raketos: Ariane – 5 iškelia 10 tonų į GEO arba 20 tonų į LEO, vieno paleidimo kaina – apie 60 – 120 mln USD; Sojuz – 3,25 tonų į GEO arba 4,4 tonas į LEO (palyginimui – NR Sojuz iš Baikonuro kosmodromo pakelia tik 1,5 tonų krovinį į LEO). Vega – 1,5 tonos į 700 km, pirmas startas numatomas 2012 metais.
Asterix-1 paleistas iš Kuru kosmodromo 1968 metais lapkričio 26 dieną
JAV kosmodromai
JAV per metus paleidžia apie 30 kosminių aparatų. Turi 4 poligonus: 2 priklauso Gynybos departamentui – rytinis poligonas Kenedžio kosminiame centre ir vakarinis poligonas Vandenbergo oro bazėje, 2 priklauso NASA – Kenedžio kosminis centras ir Valopso salos bazė. Visi kosmodromai yra netoli vandenyno.
Kanaveralo iškyšulio kosmodromas, Merit sala, Floridoje (Cape Canaveral, 28,29° šiaurės platuma), pagrindinis JAV kosmodromas su daugiau nei 50 įvairiausių startinių aikštelių (naudojamos 7), montavimo ir techninių aikštelių. Kosmodromą aptarnauja apie 3000 žmonių. Startiniai kompleksai įkurti vandenyne pakrantėje 15 km ilgio juostoje.
Amerikiečių praktikoje ruošiant raketą naudojami tokie metodai: visi darbai su NR atliekami startinėje pozicijoje, NR patikrinimas atliekamas techninėje aikštelėje (TA) pakeliui iš gamyklos į starto aikštelę, TA montavimo komplekse vienu metu yra ruošiamos kelios NR. Tarp TA ir startinės pozicijos yra nutiestas specialus kelias, kuriuo NR starto platforma transporteriu (2700 tonų sverianti keturguba vikšrinė mašina, kelianti 5000 tonų krovinį) vežama vertikalioje padėtyje. Transporteris naudojamas atvežant ir išvežant iš starto aikštelės mobilų aptarnavimo bokštą. Kuro komponentų užpildymo sistema sudaryta iš dviejų dalių: 3500 m³ skysto deguonies talpos ir 350 m³ žibalo bei 3200 m³ skysto vandenilio talpų. Talpos viena nuo kitos saugumo sumetimais nutolusios per 1000 metrų, o nuo starto aikštelės per 500 metrų. Šalia startinio komplekso yra ir gaisro gesinimo sistema su 40 000 m³ vandens rezervuaru.
Kosmodromas veikia nuo 1958 metų sausio 31 dienos, o jau kitą dieną paleistas pirmasis JAV dirbtinis Žemės palydovas (DŽP) Explorer-1. Iš kosminio centro paleidžiamos raketos Jupiter-C, Thor, Titan, Delta, Atlas Centaur, paleidimai į poliarinę orbitą nevykdomi, nes skrydžio trajektorijos driekiasi virš gyvenamųjų rajonų.
NASA centrai
Rytinis poligonas (28,5° šiaurės platuma) veikia nuo 1950 metų, plotas 400 km² su 40 startinių aikštelių. Jį aptarnauja 20 000 žmonių. Atlantos vandenyje akvatorijos salose yra valdymo ir matavimo kompleksai, galutinį KA išvedimą į orbitą stebi laivuose ir lėktuvuose sumontuoti valdymo-matavimo kompleksai.
Iš Kenedžio kosminio centro, Merit saloje (Kennedy, 28,31° šiaurės platuma, iki 1968 metų vadinosi Kanaveralo iškyšulio kosmodromu) startavo Saturn-V (JAV Mėnulio programos raketa), Space Shutlle. Centre buvo įrengtas ir ilgiausias takas – 4,5 km – daugkartiniams laivams tūpti, panaudotas 78 kartus. 2011 metais jame dirbo apie 13 000 žmonių.
Kenedžio kosminiame centre iš surinkimo komplekso į starto vietą transporteris gabena raketą ir daugkartinio naudojimo erdvėlaivį
Valopso salos centras, Virginijoje (Wallops, 37,8° šiaurės platuma) veikiantis nuo 1945 metų liepos 4 dienos, kai startavo pirmoji raketa, įkurtas Lenglio tyrimų centro (vienas iš NASA kosminių centrų), užsiimančio zondavimo raketų bei mažųjų DŽP kūrimu ir paleidimu, naudojant NŠ Scout. Kosmodromą kartu su JAV eksploatuoja Italija, Kanada, Australija, Jungtinė Karalystė. Centre yra konstravimo, tyrimų bei testavimų kompleksai, skrydžių valdymo centras, telemetrinis kompleksas ir 6 startinės aikštelės, iš kurių paleista virš 16 000 raketų su kosminiais aparatais. Pačiame žemyne yra matavimo bei radiolokacijos kompleksai ir skraidymų bazė. Centrą aptarnauja per 500 žmonių.
Svarbiausias privačios kompanijos pasiektas rezultatas: 2012 metais kompanija SpaceX raketa Falcon 9 į Tarptautinę Kosminę Stotį (TKS) kosminiu laivu Dragon nuskraidino 6 tonų naudingąjį krovinį. Beje, Dragon buvo sugrąžintas atgal ir sėkmingai „nutūpė” Ramiajame vandenyne kartu pargabendamas krovinį iš TKS.
Valopso bazė palei vandenyną driekiasi vos 8 km, o į plotį tik 800 metrų
Vakarų bandomasis poligonas – antrasis pagal dydį (400 km²) ir svarbą 40 km ilgio JAV kosmodromas (34,4° šiaurės platuma) prie Ramiojo vandenyno su 20 startinių aikštelių. Raketos iš poligono paleidžiamos į vakarų pusę (į rytus plyti tankiai gyvenami rajonai), tad nereikia rūpintis nuolaužų kritimo rajonais ir jų išlaikymu. Matavimo kompleksai išdėstyti tiek pačiame poligone, tiek Ramiojo vandenyno salose. Kasmet iš poligono startuoja per 100 įvairių civilinių ir kovinių raketų, ir yra vienintelis toks JAV, nes iš jo paleistos raketos gali skrieti virš Žemės polių. Jei raketos būtų leidžiamos poliarinėmis orbitomis iš kitų JAV vietų, tuomet dalis trajektorijų driektųsi virš gyvenamųjų rajonų.
Poligonas veikia nuo 1959 metų, jo statybai išleista apie 1,5 mlrd JAV dolerių, kasmetinis kosmodromo išlaikymui skiriama apie 60 mln dolerių, aptarnauja maždaug 17 000 žmonių, iš jų beveik 10 000 yra kariškiai, nes poligone įsikūrusi ir Vandenbergo oro bazė (Vandenberg, 34,58° šiaurės platuma). 1984 metais poligone atidarytas Space Shuttle kosminių laivų starto pakilimo-nusileidimo kompleksas, kainavęs daugiau nei pats poligonas – 2 mlrd dolerių, tačiau daugkartiniai laivai iš Vandenbergo bazės į kosmosą taip ir nepakilo ir nenusileido.
Kiti NASA ir raketų paleidimo centrai
Iš Dainuojančių Smėlynų (Barking Sands, 22,04° šiaurės platuma) bazės nuo 1962 metų leidžiamos karinės ir raketos zondai žemiems atmosferos sluoksniams tirti. Paleidimų skaičius per 2320, didžiausias pasiektas aukštis 1000 km.
Edvardso oro pajėgų bazėje 1981 metais nusileido pirmasis Space Shuttle
Edvardso oro pajėgų bazė ir Draideno skrydžių tyrimų centras įsikūrę Kalifornijoje (Edwards/Dryden, 34,54° šiaurės platuma). Bazėje buvo antrasis takas daugkartiniams kosminiams laivams tūpti, jei Kanaveralo iškyšulyje būtų blogas oras ar lytų. Takas buvo panaudotas 54 kartus.
Kodiako centras, Aliaskos saloje (Kodiak, 67,5° šiaurės platuma) buvo naudojamas palydovams į poliarines orbitas paleisti, tačiau šio sumanymo yra atsisakyta ir centras turėtų tapti vienu iš komercinių paleidimų centru.
Baltųjų Smėlynų bazėje (White Sands, 32,3° šiaurės platuma), veikiančioje nuo 1941 metų, buvo trečiasis nusileidimo takas Space Shutlle laivams, į kurį vienintelį kartą 1992 metais leidosi Columbia.
Ramiajame vandenyne Kvejeleino salos bazė (Kwajalein, 8,43° šiaurės platuma) nuo 1961 naudojama raketų paleidimams: paleista per 2000, maksimalus aukštis 1800 km. Šioje saloje įsikūręs vienas iš penkių GPS valdymo centrų.
NASA struktūra
NASA vadovybė įsikūrusi Vašingtone. Jai priklauso šie centrai ir laboratorijos (išvardinta tik dalis):
Ames tyrimų centras Kalifornijoje įsteigtas 1939 metais, 1958 metais tapo NASA dalimi. Užsiima aerodinamika, Saulės sistemos tyrimais, infraraudonąja astronomija, ten buvo sukonstruoti kosminiai aparatai Pionier-10 ir Pionier-11. Vadovauja NASA CETI programai ir užsiima naujų mokslų bei technologijų pritaikymu NASA reikmėms
Tolimojo kosmoso ryšių centras su 70 metrų radijo antenomis Kanberoje, Kalifornijoje ir Ispanijoje – ryšio palaikymas su Saulės sistemą tiriančias KA.
L.Džonsono kosminis centras įsteigtas 1961 metais ir užsiima pilotuojamų kosminių aparatų projektavimu, gamyba, paruošimu, o testavimas atliekamas Baltųjų Smėlynų centre. Centras atliko darbus, susijusius su Gemini, Apollo, Sky Lab, Space Shuttle programomis ir dirba su Tarptautinės Kosminės Stoties operacijomis.
Reaktyvinių variklių laboratorija prie Kalifornijos technologijos instituto įsteigtas 1959 metais. Užsiima tolimojo kosmoso palydovais – Voyager, Galileo, Cassini, Mars Surveyor ir Mars Pathfinder bei ryšio antenų su palydovais statymu ir kontrole. Laboratorija yra NASA robotizuotų tyrimų centras, paskutinis jos sukurtas robotas Curiosity sėkmingai dirba Marse.
Seniausias Lenglio tyrimų centras įsteigtas 1917 metais, prie NASA prisijungė 1958 metais. Iki 1962 metų buvo JAV pilotuojamos astronautikos centras (1962 perketas į Houston). Užsiima aviacijos ir kosmoso tyrimų bei technologijų komerciniu panaudojimu.
Maršalo kosminių skrydžių centrą 1960 metais įsteigė Verneris Braunas. Centre paruošti pirmojo JAV DŽP Explorer 1, Apollo-Saturn bei SkyLab paleidimai. Vienas didžiausių NASA paruošimo ir testavimo centrų, kurio devizas „žmogus kosmosui, kosmosas žmogui“, išlieka pasauliniu kosmoso tyrimų bei panaudojimo žmogaus reikmėms centru.
Sovietų Sąjungos/Rusijos kosmodromai
Sovietų Sąjunga iki 1991 metų turėjo tris kosmodromus.
Sovietų Sąjungai po Antrojo pasaulinio karo pradėjus balistinių raketų bandymus, buvo pastatytas ir pirmasis Kapustin Jaro kosmodromas (48,4° šiaurės platuma, plotas be nuolaužų kritimo rajonų – 650 km²). Parenkant kosmodromui vietą, buvo atsižvelgta į tokius lemiamus faktorius: geras susisiekimas su pagrindiniais pramoniniais rajonais, mažai apgyvendinti, galimi nuolaužų ir dalių kritimo rajonai, ir, aišku, slaptumas. Iš jo 1947 m startavo pirmosios Sovietų Sąjungos kovinės raketos, pagamintos pagal V-2 pavyzdį, taip pat raketos zondai su gyvūnais, pasiekusios 450 km aukštį. Pirmasis startas – 1961 metų kovo 16 dieną, vėliau paleidžiami Rusijos kariniai, moksliniai ir komerciniai palydovai. Kosmodrome veikė 8 paleidimo aikštelės, o nuo 2012 metų iš vienintelės veikiančios starto aikštelės paleidžiamos raketos Kosmos-3M tik su kariniais palydovais. Kosmodrome ir tokio pat pavadinimo mieste – apie 50 tūkstančių gyventojų.
Baikonuro kosmodromas, kartais vadinamas Tuiratamo (45,6° šiaurės platuma, plotas be nuolaužų kritimo rajonų – 6717 km²) nuomojamas iš Kazachstano už 115 mln dolerių per metus ir yra vienas iš labiausiai žinomų Žemės kosmodromų. Jo struktūra: 9 skirtingų tipų startiniai kompleksai su 15 startinių aikštelių įvairių tipų raketoms; 4 startinės aikštelės tarpžemyninių balistinių raketų bandymams; 11 montavimo-testavimo korpusų, kuriuose yra 34 NR ir kosminių aparatų ikistartinio paruošimo techniniai kompleksai, taip pat 3 kuro užpildymo stotys; NR kontrolės, valdymo bei telemetrinės informacijos apdorojimo kompleksas; deguonies azoto gamykla (per parą pagamina iki 300 tonų kriogeninių produktų), 60 MW elektrinė; 72MW galios traukinys vilkikas; 600 transformatorinių; 92 ryšio centrai; du aerodromai (vienas jų specialiai buvo pastatytas daugkartinio kosminio laivo Buran nusileidimui); 470 km geležinkelių (40 km – specialusis geležinkelis); 1281 km automobilių kelių; 6610 km elektros perdavimo linijų; 2784 km ryšio linijų.
Kosmodromo statybos pradžia – 1955 metų liepa, pirmasis startas – 1957 metų gegužės 15 dieną paleista daugiapakopė balistinė raketa, o 1957 metų spalio 4 diena – paleista tarpžemyninė balistinė NR su pirmuoju DŽP – Sputnik-1.
Pypsintis pirmasis Žemės palydovas – Sputnik-1
Raketa Sojuz horizontalioje padėtyje gabenama į starto aikštelę
Žinomiausias startas iš šio kosmodromo – 1961 metų balandžio 12 diena – NR Vostok startas su J.Gagarinu.
NR Energija su Buran ruošiama pirmajam ir vieninteliam startui
1989 metais vienintelį kartą startavo NR Energija, iškėlusi Sovietų Sąjungos daugkartinį kosminį keltą Buran (skrydis buvo bepilotinis). Paleidžiamos raketos Kosmos, Proton, Proton-Breeze, Breeze, Dnepr, Zenit, Sojuz-Fregat, Ciklon ir Rokot bei pilotuojami erdvėlaiviai, taip pat KA į geostacionarines orbitas bei automatinės planetų tyrimo stotys.
Startui iš Baikonuro kosmodromo ruošiama NR „Proton”
Startuoja patikimiausia raketa Sojuz-TMA
Nuo 2009 metų Baikonuras yra civilinis kosmodromas, beveik visi kariniai startai perkelti į Plesecką.
Plesetsko kosmodromas
Vienintelis šiuo metu Europoje veikiantis Plesecko kosmodromas (62.8° šiaurės platuma, plotas be nuolaužų kritimo rajonų – 1762 km²) veikia nuo 1957 metų ir yra apie 200 km į pietus nuo Archangelsko. Tuomet iš jo buvo leidžiamos balistinės tarpžemyninės raketos. Paleidžiamos raketos Kosmos, Dnepr, Rokot, Rokot/Breeze, Breeze, Soyuz, Molniya, Ciklon, Start, Angara, Topol, bei Zenit. Nuo 1960 metų tapo kariniu kosmodromu, nuo 1963 metų pradėti leisti ir nekariniai palydovai, nuo 1966 metų pradėtos leisti NR Kosmos, o dabartiniu metu leidžiami Rusijos kariniai, moksliniai, komerciniai palydovai bei palydovai pagal tarptautinio bendradarbiavimo sutartis. Struktūra: 6 startiniai kompleksai (9 starto aikštelės, dvi – NR Sojuz ir Kosmos paleidimui – nebenaudojamos). Kuriamas NR Rokot startinis kompleksas. 2012 metais nebaigtas NR Zenit startinis kompleksas užkonservuotas; 8 montavimo testavimo korpusai su 37 techniniai kompleksai NR ir kosminių aparatų ikistartiniam paruošimui; 2 kuro užpildymo stotys.
Naujai įrengtas Jasnij kosmodromas, (50,480 šiaurės platuma) gyvuoja nuo 2006 metų liepos 12 dienos, kai startavo pirmoji NR Dnepr. Šalia jo Svobodnij kosmodromas, (51,4° šiaurės platuma, plotas be nuolaužų kritimo rajonų – 700 km²) pradėtas statyti 1996 metais, netoli Kinijos sienos, ir skirtas NR Rokot ir Angara paleidimams. Pirmasis startas 1997 metais: NR Start-1 iškėlė KA Zeja. 2 paleidimo aikštelės, 5 šachtinės NR Rokot paleidimo aikštelės ir startinė aikštelė NR Start ir Start-1. Gyventojų skaičius- apie 5 000. Netoli Svobodnij statomas naujas kosmodromas – Vostochnij (51,81° šiaurės platuma).
Kinijos kosmodromai
Kinijos kosminės išlaidos siekia 1,5 mlrd USD per metus. Pirmasis palydovas Dong Fang Hong-1 – 1970 balandžio 24 dieną, svoris 173 kg, 1 metro skersmens. Jis iki gegužės 14 dienos transliavo dainą „Rytai yra raudoni“, o palydovo masė buvo didesnė nei kartu sudėjus pirmųjų 4 šalių – SSSR, JAV, Prancūzijos ir Japonijos – palydovų masę. Long March raketos nuo 1956 metų startavo 150 kartų. Viena iš paskutinių Long March 4C modifikacijų iškelia 4,2 tonų į LEO arba 2,8 tonų į GEO. 2011 lapkričio 4 dieną Shenzhou 8 susijungė su Tiangong-1, skrido kartu, po to atsijungė ir lapkričio 17 dieną sėkmingai nusileido į Žemę. Kinija yra trečioji valstybė, savo jėgomis paleidusi ir sėkmingai sugrąžinusi žmogų – taikonautą – į kosmosą 2003 metais. 2013 metais Kinijos pilotuojamos kosminės programos planuose – paleisti orbitinę stotį su dirbančia įgula.
Dziučiuano paleidimo centras (Jiuquan, 41° šiaurės platuma, aukštis virš jūros lygio – 1 km) Gobio dykumos šiaurėje vakarų Kinijoje, netoli Mongolijos, yra seniausias Kinijoje ir iki 1984 metų buvo vienintelis. Pradėtas statyti 1962 metais ir iki 2012 metų pabaigos atlikti 73 NR paleidimai. Kosmodrome yra du starto kompleksai ir bendras aptarnavimo bokštas, 30 km atstumu yra techninė teritorija: du montažiniai testiniai korpusai (raketų ir kosminio aparato surinkimas, patikrinimas ir ikistartinis paruošimas) bei administracinė zona (valdymo centras, elektros jėgainė ir darbuotojų gyvenamieji korpusai). Techninė teritorija geležinkeliu bei autostrada sujungta su 94 km atstumu nuo kosmodromo esančiu aerouostu. Iš šio kosmodromo nuo 1970 metų iki 1999 metų buvo leidžiamos įvairios NR su palydovais: Kinijos pirmasis DŽP, žvalgybiniai bei Žemės paviršiaus zondavimo palydovai. 1970-1996 metais startavo 28 raketos, nesėkmingai buvo tik 5 paleidimai. 1999 metais kosmodromas modernizuotas ir pastatytas naujas startinis kompleksas bei galingų NR vertikalusis surinkimo bokštas. Vienu metu buvo galima surinkinėti ir skrydžiui paruošti 2-3 raketas ir jas vertikalioje padėtyje gabenti į starto aikštelę. Po šių modernizavimų, kosmodromas tapo Kinijos pilotuojamų kosminių aparatų (KA) paleidimo centru su 5 paleidimo aikštelėmis. 1999 metų gale iš jo buvo paleistas ir į Žemę sėkmingai sugrąžintas Shenzhou 1. Šių kosminių laivų valdymui Pekine buvo pastatytas modernus skrydžių valdymo centras (SVC). Kartu su dar 2 panašiais SVC Kinijoje, Pakistane, Mozambike ir vandenynuose plaukiojančiais 4 valdymo laivais (Ramiajame – 2; Atlanto bei Indijos po 1), Kinija turi labiausiai išplėtotą ir moderniausią pilotuojamų kosminių skrydžių valdymo struktūrą.
Sičano paleidimo centras (Xichang, 28,24° šiaurės platuma) su 3 paleidimo aikštelėmis šiaurės Kinijos Sičuano provincijoje, netoli Vietnamo, ir lyginant su kitais Kinijos kosmodromais, turi pačią geriausią padėtį (geresnė yra Hainano salos paleidimo centro padėtis, tačiau jis techniškai silpnesnis). Veikia nuo 1984 metų, 50 paleidimų, yra du startiniai kompleksai, o nuo 1988 metų jis atvertas užsieniečiams. Iki 2000 metų iš šio centro paleisti 28 KA, sėkmingi 22. Raketos vertikalus surinkimas ir patikrinimas užtrunka 36 paras, o visas surinkimo, patikrinimo, kuro užpylimo ir pasiruošimo startui etapas užtrunka 50-60 parų. Per metus galimi 6-7 startai.
Taijuano paleidimo centras (Taiyun, 38,5° šiaurės platuma) su 5 paleidimo aikštelėmis Čansi provincijoje veikia nuo 1985 metų, plotas 375 km2. Jo paskirtis – KA paleidimas į poliarines ir Saulės sinhronines orbitas bei žvalgybinių, meteorologinių ir Žemės paviršiaus zondavimo palydovų paleidimas, atlikta 50 paleidimų.
Venčano paleidimo centras (Venchan, 19° šiaurės platuma) Hainano saloje prie pietų Kinijos pakrantės turi 3 paleidimo aikštelėmis ir nuo 2013 metų turi tapti pagrindiniu Kinijos komercinių paleidimų centru. Pirmasis startas buvo 2011 metų gegužės 6 dieną.
Privačios iniciatyvos
Nuo 2011 lapkričio 18 dienos netoli Baltųjų Smėlynų bazės veikia Amerikos kosmodromas (Spaceport America, 32,59° šiaurės platuma), iš kurio rengiami suborbitiniai skrydžiai, taip pat planuojami suborbitiniai skrydžiai kosmoso turistams, suborbitiniai moksliniai skrydžiai bei mažųjų palydovų paleidimai. Tai kompanijos Virgin Galactic įkūrėjo Ričardo Brensono (Richard Branson) sumanymas: už 200 000 dolerių vienam asmeniui rengti suborbitinius skrydžius. 2012 metais kosminį bilietą turėjo 550 žmonių, o tarp jų: Stephen Hawking,Tom Hanks, Brad Pitt ir Angelina Jolie. Atlikta 12 skrydžių, porą iš jų – suborbitiniai, tačiau nei vienas suborbitinis turistas nebuvo iškeltas.
Nuo 1996 metų prie Vandenbergo oro bazės įsikūrė ir privatus Kalifornijos kosmodromas, kitaip dar vadinamas Mohave dykumos Aerocentru (Mojave, 35,03° šiaurės platuma). Jame nėra nėra vertikalių paleidimo įrenginių, o iš aerodormotako pakyla didžiulis lėktuvas White Knight, prie kurio dugno pritvirtinta kosminis laivas Space Ship One (SSO). Lėktuvas kyla į 12 km aukštį, tada atsiskiria kosminis laivas ir savo varikliais kyla į viršų maždaug į 60 km aukštį, vėliau iš inercijos pakyla truputuką virš 100 km aukščio. 2004 metų rugpjūčio 21 dieną pilotas Mike Melvill atliko testinį skrydį, rugsėjo 29 dieną tas pats pilotas atliko pirmąjį kontrolinį skrydį į 103 km aukštį, o spalio 4 dieną pilotas Brian Binnie pakilo į antrąjį suborbitinį skrydį į 112 km aukštį. To pakako gauti 10 milijonų dolerių vertės Ansari X prizui (įsteigtas 1996 metais ir vėliau pavadintas rėmėjų, vyro ir žmonos Ansari, vardu. 2006 metais A.Ansari skrido į kosmosą kaip kosminė turistė), kuris skiriamas privačiai kompanijai ar asmeniui, savarankiškai per dvi savaites du sykius pakilusiam iki kosmosą ir aukščiau ribos su trimis keleiviais arba jų maketais. Viso atlikta 7 skrydžių, tačiau realūs komerciniai turistiniai suborbitiniai skrydžiai dar neprasidėjo.
Space Ship One laivas leidžiasi po skrydžio į kosmosą
Galima būtų paminėti Cecil, Kodiako, Vidurio Atlanto (įkurtas jau minėtoje Valopso bazėje), Oklahomos kosmodromus ir kitus, mat 2010 metais JAV buvo išduotos 8 privačių kosmodromų licenzijos. Tik… nėra realių turistinių suborbitinių skrydžių.
Dragon kosminis laivas prie TKS 2012 metais
Svarbiausias privačios kompanijos pasiektas rezultatas: 2012 metais kompanija SpaceX raketa Falcon 9 į Tarptautinę Kosminę Stotį (TKS) erdvėlaivu Dragon nuskraidino 6 tonų naudingąjį krovinį. Beje, Dragon buvo sugrąžintas atgal ir sėkmingai „nutūpė” Ramiajame vandenyne su kroviniu iš TKS.
Privatūs kosmodromai statomi Jungtiniuose Arabų Emiratuose, Švedijoje, Singapūre ir Malaizijoje.