Kosminė teisė ir laikai

teisė

Kosminė teisė pradėta formuoti iškart po pilotuojamų skrydžių pradžios.

Teisė gagarin

Po pilotuojamų skrydžių pradžios atsirado nauja sąvoka  – kosminė teisė

Teisės principus kosmosui suformulavo 1962 JT Generalinės Asamblėjos Deklaracija: pasiuntusios į kosmosą objektus valstybės išsaugo savo jurisdikciją ir jų įguloms; kosmosas ir ten jau esantys objektai negali būti pasisavinami ar okupuojami nei skelbiamos jiems suverenumo teisės.

1966-ais JT iniciatyva JAV, Didž Britanija ir SSSR pasirašė Kosmoso Sutartį: kosmosas yra „res comunis“ žmonijos bendroji nuosavybė (kaip Žemės vandenynai). Tačiau po sėkmingų JAV Apollo ekspedicijų į Mėnulį, 1979 paruoštos „Sutarties dėl Mėnulio“ lig šiol nieks nepasirašė.

Nuo 2020 JAV siūlo visiems, išskyrus Kiniją, jungtis prie Artemis projekto, o E. Musk Marsą vardija niekieno planeta, kurios įstatymus kurs būsimi marsiečiai.

Susitarimą dėl TKS sudarė JAV, Rusija, Kanada, ES ir Japonija, tapę bendrasavininkais su teisėmis taikyti ir kriminalinę jurisdikciją. Jau buvo nemalonus atvejis, kai 2019-ais astronautę E. McLane apkaltino jos sutuoktinė S. Warden (jau skyrybų bylos periodu) bendro pinigų indėlio eikvojimu per prieigą iš TKS, bet teismas aptiko tik šmeižtą.

Atradimus įprasta žymėti nacionalinėmis vėliavomis ir herbais. Taip ir 1959-ais pasiekusi Mėnulį Luna-2 turėjo dvi plienines sferas su 72 herbinėmis plokštelėmis, 5-kampėmis žvaigždėmis bei užrašais SSSR. Vėliavas paliko Appolo ekspedicijos, Indijos Čandrajan bei Izraelio Berešit. Beje, tais 1959 Luna-1 (278 kg) nepataikė į Mėnulį (pralėkė pro šalį 6 Mm atstumu), nes nebuvo įvertinta radijo signalo iš Žemės sklidimo trukmė 1 s, tad pavėlavo įsijungti varytuvas. Panašiai 1961-ais 2 mėn anksčiau Gagarino lėkio Venera-1 (1,1 t) pralėkė Aušrinę 100 Mm nuotoliu, bet nustebino I-ju mėginimu pasiekti kitą planetą. Analogiškai dėl laiko matavimo paklaidų buvo prarasti 1999 metais Mars Climate Orbiter ir Mars Polar Lander, o 2016-ais – ir ExoMars tyriklis Schiaparelli.

Laiko skaičiavimas

Šumerai dar prieš 5 tūkstančius metų sugalvojo matuoti laiką 24 val paroje, 60 min valandoje ir 60 sekundžių minutėje. Laiko skaičiavimo sistemą grindžia 23 val 56 min 4,091 s trukmės vad žvaigždinė para, o praktiškai nuo 1878-jų – juostinis laikas, atitinkantis kiekvienos iš Žemės 24 juostų išilgai Grinvičo dienovidinio kas 15o, vietinį laiką. 1983-ais Generalinei svarsčių ir matų konferencijai patvirtinus sekundės apibrėžimą „sekundė – cezio 133Cs spinduliavimo, kurį sukelia energijos šuolis tarp jo atomo pagrindinės būsenos dviejų hipersmulkiosios sandaros lygmenų, 9 192 631 770 periodų trukmė“, buvo sukurtas kompleksinis ilgio, laiko ir dažnio vienetų etalonas, atkuriantis laiko trukmes nuo 1 ns iki 100 Ms.

Zhurong teisė Marse

Zhurong tyriklis Marse gali pretenduoti į naują sąvoką – Kinijos kosminė teisė Marse

Laiko matavimu Marse, kurio metai trunka 668,7 jo paras (solus), pirmieji susirūpino fantastai: P. Greg 1880-ais romane „Kitapus Zodiako“ ir F. Dick 1962-ais „Laikas marsietiškai“. Dar 1954-ais astronomas I. Lewitt sukūrė marsietišką (56 solais mėnesyje) 40x40x35 cm didumo laikrodį, net gamintą Hamilton Watch Co. O 2017-ais kosminius laiko matuoklius (mechaninius, kurių neveiktų radiacija) pradėjo konstruoti laikrodininkas K. Čaikin, vieną jų pavadinęs Mars Conqueror (net su amžinu kalendoriumi).

Rusijoje būsimai Tarptautinei Stereoskopinei Observatorijai, kurios aparatai funkcionuos L4 ir L5 taškuose, kuria intelektinį automatą, laiduosiantį laiko išsaugojimo ir navigacijos sistemas.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *