Mėnuliai Saulės sistemoje

Menuliai

Mėnuliai Saulės sistemoje ir ju apžvalga nuo artimiausiojo iki tolimiausiojo

Menuliai A

Saulės sistemos planetų mėnuliai (dalis)

Žemė ir Mėnulis

Ilgus amžius žmonės regėjo Mėnulį, bet nežinojo jį sukantis aplink žemę. Domėjosi fazėmis ir ilgainiui pritaikė laiko skaičiavimui mėnesiais. Dabar žinome, kad Mėnulis yra arčiausias mums o3,476 Mm didumo kosminis kūnas, gan lėtai 1,02 km/s greičiu orbituojantis 356-406 Mm atstumu 27 parų periodu. Viena jo pusė nuolat pasukta link Žemės, o kita yra nematoma, tad savo ašies atžvilgiu Mėnulis apsisuka kartą per mėnesį.

Paviršiuje yra labai daug kraterių (nuo meteoroidų smūgių nesant atmosferos): didžiausias o2,2 Mm 12 km gylio; vien didesnių o20 km – apie tūkstantis, o trys pavadinti Vilniaus astronomų M. Počobuto (1728-1810), J. Sniadeckio (1756-1830) ir Dzevulskio (W. Dziewulski 1878-1962) garbei. Paviršinį 5-15 m sluoksnį sudaro regolitas (gr rhegos – danga + lithos – akmuo) – akyta smulkinta medžiaga. Po ja slūgso 70 km bazaltų ir sausų uolienų pluta ir giliau – o340 km geležies bei nikelio branduolys 1500 K karščio. Deja, be magnetinio lauko. Manoma Mėnulį atsiradus prieš 4,6 mlrd metų, kai Žemė susidūrė su kitu kosminiu kūnu ir jų mantijų medžiagai sudarius Žemės žiedą, iš kurio palaipsniui susiformavo mūsų satelitas.

Apollo 16

1972 balandžio 20 misijos Apollo 16 modulis Orion nusileido ant Mėnulio

Prieš 50 metų šešiose Mėnulio vietovėse pabuvojo 12 astronautų (net su mėnuliniais važiuokliais) ir pririnko 270 kg mėnulienos. Dabar ruošiamasi aplankyti ne tik Mėnulį ir tolesnį Marsą bet ir dar tolimesnius mėnulius Europą, Enceladą, Titaną (kol kas robotais). Gi tų natūralių mėnulių (planetų palydovų) Saulės sistemoje atrasta 207, tad įdomesnius apžvelgsime.

Gausybė mėnulių

Jupiterio mėnuliai – Ijo (o3,6 Mm 421 Mm orb), Europa (o3,14 Mm 670 Mm orb), Ganimedas (o5,27 Mm 1,07 Gm orb), Kalista (o4,8 Mm 1,88 Gm orb) išsiskiria didumu, o Ijo – ir intensyviu vulkanizmu.

Tarp 83 žinomų Saturno mėnulių įdomiausi yra Titanas (o5,15 Mm 1,2 Gm orb) su tankia azoto atmosfera ir skystų 70 K angliavandenilių ežerais. Encelade (o0,5 Mm 470 Mm orb, 33-180 K paviršiuje) trykštančius šimtakilometrinius geizerius pastebėjo 2005-ais tyriklis Cassini. Vėliau tyriklis priartėjo ir įvertino vandens garų ir ledo kristalų mišinį bei aptiko vandenyną po pluta. Panašių geizeriukų – juodųjų rūkiklių – turime ir Žemės vandenynuose. Encelade ar Titane galbūt rasime hipotetinį LUCA (Last Universal Common Ancestor – gyvybės protėvį), mintantį vandeniliu ir gaminantį metaną.

Uranas turi 27 mėnulius. Didžiausias  – Titanija (o1,58 Mm 435 Mm orb) pilkai lediniame paviršiuje turi kraterių bei kanjonų. Arijelis (o1,16 Mm) puikuojasi lietuviškais krateriais Deive ir Rima. Neptūno mėnulis Tritonas (o2,7 Mm 354 Mm orb) turi retą azoto 37 K atmosferą ir veikiančių vulkanų bei geizeriukų, trykštančių azotu iki 8 km.

Nuskriaustos planetos ir tyrikliai

Merkurijus ir Venera mėnulių neturi, – jau yra tik dirbtinių satų. Marsas turi 15x12x11 km Deimą 23,5 Mm orbitoje ir 27x21x19 km Fobą 9,4 Mm orbitoje.

Astronautiniai tyrikliai Voyager‘ai, Galileo, Cassini apžiūrėjo Jupiterio ir Saturno mėnulius, gi Cassini net nutupdė pirmą titanietį Huygens. Pagal potvyninės šilumos įverčius beveik neabejojama poledinių vandenynų egzistavimu Europoje ir Encelade. Polediniai vandeninai įtariami Ganimede, Kalistoj, Titane bei Mime. Ruošiami nauji tyrikliai JUICE ir Europa Clipper net su sraigtasparniais Dragonfly, aparatais BRUIE (Buoyant Rover for Under-Ice Exploration – plūdrus poledinis tyriklis) bei TSSM (Titan Saturn System Mission).


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.