Šiuolaikinės astronautikos ištakos slepiasi ne tik taikiose mokslinėse laboratorijose, bet ir tragiškoje nacistinės Vokietijos požeminėje gamykloje „Mittelwerk“. Šis Kohnsteino kalno masyve (netoli Nordhauseno) įrengtas kompleksas tapo paradoksalia modernios kosmonautikos pradžia. Būtent čia buvo masiškai gaminamos A-4/V-2 raketos – pirmieji žmogaus sukurti aparatai, pasiekę kosmoso ribą. Projektas buvo negailestingos nacių karo mašinos dalis, o jo technologinis palikimas Šaltojo karo metais tapo pamatu, ant kurio išaugo tiek JAV, tiek Sovietų Sąjungos kosminės programos.
Požeminio komplekso struktūra ir matmenys
Po 1943 m. rugpjūčio mėnesį britų įvykdyto karinių tyrimų centro Peenemünde antskrydžio, vokiečių vadovybė nusprendė slaptųjų ginklų gamybą skubiai perkelti po žeme. „Mittelwerk“ gamykla buvo pradėta įrenginėti buvusioje gipso kasykloje ir kuro saugykloje Kohnsteino kalne.
A ir B tuneliai su skersiniais koridoriais (kairėje), dešinėje viršuje – JAV kariai požemiuose prie surinktų V-2 raketų, dabartinė ekspozicija
Kompleksas pasižymėjo įspūdingu to meto inžineriniu mastu. Jį sudarė dvi pagrindinės lygiagrečios galerijos (Tunelis A ir Tunelis B), kurias jungė 46 skersiniai koridoriai.
Mittelwerk požeminiai tuneliai su V-2 surinkimo linija
Surinkti raketos V-2 varikliai Mittelwerk požemiuose
Pagrindiniai techniniai parametrai: bendras tunelių ilgis ~20 km; pagrindinių tunelių ilgis po ~1.89 km; tunelių aukštis nuo 6,4 iki 12 m; tunelių plotis nuo 8,8 iki 12 m; bendras gamyklos tūris ~300 000 m³; bendras plotas virš 100 000 m².
Gamybos mastai ir techninis proveržis
Gamyba „Mittelwerk“ tuneliuose buvo vykdoma konvejerio principu. Čia veikė „Werk II“ sekcija, kurioje 1944–1945 m. buvo masiškai surinkinėjamas nacių „keršto ginklas“. Oficialiais duomenimis, gamykloje buvo pagaminta apie 6 000 V-1 (Fieseler Fi 103) sviedinių komponentų ir 4575 V-2 balistinių raketų, o didžiausias mėnesinis tempas – 600–700 vienetų. Pradinis ambicingas vokiečių planas numatė pasiekti net 12 000 vienetų A-4 gamybos apimtį.
Nors V-2 buvo sukurta kaip ginklas, techniškai tai buvo pirmasis didelio nuotolio balistinis aparatas su skysto kuro varikliu. Vertikalaus starto metu raketa pasiekdavo 80–90 km (kai kuriais skaičiavimais – virš 100 km) aukštį ir formaliai peržengdavo kosmoso erdvės ribą.
Kertiniai V-2 technologiniai sprendimai, pakeitę pasaulį: galingi turbosiurbliai milžinišku greičiu į degimo kamerą tiekiantys skystą alkoholį ir skystą deguonį; autonominė giroskopinė navigacija koreguojanti raketos trajektoriją skrydžio metu; raketinis valdymas grafito vairais, nukreipiančiais variklio išmetamųjų dujų srautą ir leidžiantys valdyti aparatą net retuose atmosferos sluoksniuose.
Deja, mirties fabrikas veikė pasitelkiant brutalią priverstinę jėgą. Tunelių plėtrai ir raketų surinkimui buvo naudojami greta įkurtos „Mittelbau-Dora“ koncentracijos stovyklos kaliniai. Dėl nežmoniškų darbo sąlygų, bado ir ligų požemiuose žuvo daugiau žmonių nei nuo pačių raketų sprogimų Londone ar Antverpene.
Lenktynės dėl vokiečių mokslo
1945 m. pavasarį sąjungininkams užėmus Vokietiją, „Mittelwerk“ techninė dokumentacija, gamyklos įranga ir gyvi specialistai tapo pagrindiniu JAV ir sovietų trofėjumi.
1945 m. balandžio 3 d. Wernher von Braun iš „Mittelwerk“ pervežė 14 tonų svarbiausių V-2 planų bei dokumentų ir paslėpė juos apleistoje druskos kasykloje mažame Dornten kaimelyje. Po to kasyklos stogas buvo susprogdintas dinamitu, taip paslėpiant slėptuvę.
Wernherio von Brauno grupė, ~160 žmonių, JAV kariuomenei oficialiai pasidavė 1945 m. gegužės 2 d. Alpėse (netoli Austrijos sienos, Haus Reitmof vietovėje, esančioje šalia Oberamergau), o gegužės 15 d. JAV kariškiams buvo atverta V-2 dokumentų slėptuvė.
V-2 raketų išplukdymas iš Antverpeno uosto
JAV Trečioji armija nuo 1945 balandžio 11 d. iki birželio 30 d. išsigabeno dalių daugiau nei 100 raketų V-2 surinkimui. Slaptos operacijos „Paperclip“ metu į JAV buvo perkelta apie 126 pagrindiniai vokiečių inžinierių, vadovaujamų paties Wernher von Braun.
V-2 buvo leidžiamos iš White Sand poligono. Būtent V-2 raketos viršuje įtaisyta kamera 1946 m. spalio 24 d. pirmą kartą nufotografavo Žemę iš kosmoso. Apie tai daugiau skaitykite tekste „Pirmoji Žemės nuotrauka“.
White Sand poligone startui ruošiama V-2 raketa
Ši specialistų grupė buvo integruota į JAV kariuomenės projektus. Vėliau, panaudodami V-2 patirtį, jie sukonstravo pirmąsias rimtas amerikiečių raketas „Redstone“ ir „Jupiter-C“. Galiausiai ta pati vokiečių inžinierių komanda suprojektavo milžinišką nešėją „Saturn V“, kuri sėkmingai nuskraidino „Apollo“ astronautus į Mėnulį.
Vokietijos inžinieriai Bliss forte po operacijos „Paperclip“ 1946 lapkrityje
Sovietų Sąjunga 1945 birželio viduryje perėmė likusią „Mittelwerk“ įrangą, brėžinius, gamyklos likučius ir dalį techninio personalo. Sovietų raketinės programos lyderis, genialusis konstruktorius Sergej Koroliov, išvyko tiesiai į gamyklą Nordhausene analizuoti vokiečių pasiekimų.
Sovietų inžinieriai pradėjo konstruoti raketą R-1, beveik identišką vokiškajai V-2. Nuo jos prasidėjo nuosekli modifikacijų grandinė (R-2, R-5), atvedusi iki garsiosios R-7 – pirmosios pasaulyje tarpžemyninės balistinės raketos. Būtent R-7 šeimos nešėjos 1957 m. iškėlė pirmąjį dirbtinį palydovą „Sputnik“ ir 1961 m. išskraidino Jurij Gagarin į orbitą.
„Mittelwerk“ istorija įrodė, kad masinė didelių raketų gamyba yra įmanoma. Nors ši gamykla gimė tamsiausiame žmogiškosios tragedijos šešėlyje, jos inžinerinis DNR tiesiogiai sujungė subombarduotą nacistinę Vokietiją su istoriniais pasiekimais Mėnulyje ir Žemės orbitoje. Tai buvo techninis pamatas, atvėręs žmonijai duris į kosminę erdvę.
Kosmoso ir atominė eros
V-2 raketų programa iš nacistinės Vokietijos pareikalavo milžiniškų finansinių ir pramoninių resursų. Sąjungininkų bombų niokojamai ir išteklių bado spaudžiamai Vokietijos ekonomikai V-2 programa atsirėžė kritinę šalies pramoninio pajėgumo dalį. Tai buvo ekonomiškai nepakeliamas projektas, kuris išsiurbė retuosius metalus, elektroniką ir kurą (iš bulvių gaminamą alkoholį, kurio trūko maistui) iš kitų, kur kas reikalingesnių gynybinių programų – pavyzdžiui, naikintuvų gamybos.
Finansiškai V-2 projektas, šiandienine verte siekiantis apie 45–50 mlrd. JAV dolerių, netgi šiek tiek viršijo garsųjį JAV Manheteno projektą (Manhattan Project), kuris amerikiečiams šiandienos ekvivalentu kainavo apie 35–40 mlrd. JAV dolerių. Tačiau šių dviejų milžiniškų programų rezultatai ir įtaka skyrėsi iš esmės.
Manheteno projektas sukūrė tris atominius užtaisus (Gadget, Little Boy ir Fat Man), kurie strateginiu bei pramoniniu požiūriu turėjo nepalyginamai didesnį svorį ir tiesiogiai užbaigė Antrąjį pasaulinį karą. JAV ekonomikai šis projektas kainavo tik apie 1 % bendro šalies karo biudžeto, todėl Amerika galėjo sau leisti tokį finansavimą be didesnio streso valstybės ūkiui.
Tuo tarpu V-2 programa naciams jokio strateginio lūžio fronte neatnešė. Jos palikimas tapo technologiniu pamatu, ant kurio vėliau išaugo visa moderni civilinė ir karinė astronautika. Kosmoso eros pradžios kaina buvo stebėtinai artima atominio amžiaus pamato kainai, tačiau pastarasis JAV atnešė tiesioginę karinę pergalę, o Vokietijos raketinis palikimas galiausiai tapo neįkainojamu trofėjumi jos priešininkams.