Žmonės stebi dangų kelis šimtus tūkstančių metų, o Saulės sistema lekia Paukščių Taku…
Į Paukščių Taką panaši Andromedos galaktika yra matoma plika akimi
Dangaus stebėjimai
Žmonės stebi dangų kelis šimtus tūkstančių metų. Tik prieš beveik 3 tūkstančius metų senovės graikai Pitagoras, Archimedas, Plutarchas ir kt mėgino modeliuoti Saulės sistemą (pvz, Antikyteros mechanizmu), sudarinėti žvaigždžių katalogus. Pitagoras (569-500 pr.Kr) įtarė Žemę esant apvalia (pagal užtemimų stebėjimus) ir sukantis aplink ašį. Apie 140-sius K.Ptolemajas veikale „Almagestas“ aprašė geocentrinę pasaulio sistemą su Žeme centre ir aplink ją judančiais Mėnuliu, Saule, planetomis bei žvaigždėmis. Toks pasaulio vaizdinys vyravo net iki 1533-jų, kuomet N. Kopernikas jį paneigė, įtvirtinęs heliocentrinę Saulės sistemą.
G. Galilėjus 1609-ais pradėjo stebėti dangų teleskopu, atrado didžiuosius Jupiterio mėnulius, ir astronominiai tyrimai paspartėjo. J.Kepleris 1618-ais paskelbė planetų judėjimo elipsinėmis orbitomis dėsnius, I. Niutonas 1668-ais – visuotinės gravitacijos dėsnį. Gravitacinę konstantą G = 6,67.10-11 N.m2/kg2 patikslino H. Kavendišas 1798-ais.
Didžiausias asteroidas nepaliauja stebinę tyrinėtojus
1801-ais atrastas didžiausias asteroidas Cerera (o950 km) juostoje tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Kuiperio 1951-ais ieškota asteroidų juosta 4-8 Tm tolumose (Haumėja, Eridė, Plutonas su Charonu), iš kur atlekia kometos, galutinai atrasta tik 1992-ais ir priskaičiuoja bent 70 tūkst didesnių o100 km objektų su milijardais mažesnių. Gi dar toliau – 0,1-3 šm atstumu Oorto kometoidų debesis, kurio objektai apskrieja Saulę per milijonus metų. Saulės sistema susiformavo prieš 4,6 mlrd metų – visi jos objektai orbituoja maždaug 6 šm kosminėj disko formos erdvėj įvairiais greičiais. Arčiau Saulės juda greičiau, pvz Žemė – 30 km/s, o tolesnis Plutonas – 4,45 km/s; tad nuo jo atradimo 1930-ais dar nebaigė 248 metus trunkančios orbitos, kuri yra elipsiškiausia bei nukrypusi nuo ekliptikos plokštumos; jis yra ir šalčiausias (41 K paviršiuje).
Greičiausieji
O greičiausiu objektu tapo astronautinis tyriklis Parker, šiemet „palietęs“ Saulės vainiką beveik 200 km/s greičiu. Planetos yra labai nevienodos: tankio (t/m3) atžvilgiu – Žemė 5,5, Marsas 3,9, o Saturnas 0,68; ir sukimosi apie savo ašį – greičiausias Jupiteris (per 9,9 val), lėčiausias Merkurijus (per 58,6 paras). Atmosferas turi tik Venera, Žemė ir Saturno mėnulis Titanas; orbitinių žiedų rasta ne tik Urane, bet ir tokiuose objektuose kaip Quaoar (Kvaoar), Haumea bei Šariklo.
Link Andromedos
Visa Saulės sistema juda mūsų galaktikoje, vadinamoje Paukščių Taku (lot. Via Lactea – Pieno Kelias dėl šviesios pieno čiurkšlės išvaizdos) 230 km/s greičiu centrinės JSk (4,3 mln Saulių masyvumo, 23,5 Gm didumo, 26 tūkst šm tolumo) atžvilgiu. Turime ir dar stambesnių objektų – žvaigždės UY Scuti (5 mlrd Saulių masė 5 tūkst šm toly), VY Canis Major, Betelgeizė. Žvaigždės yra nutolusios viena nuo kitos vidutiniškai 12 šm (ir tolsta bei plečiasi), o visas Paukščių Takas juda 600 km/s link Didžiojo Atraktoriaus. Sudarinėjant mūsų galaktilapį, astroskopas Gaia tyrė net 800 tūkst dvižvaigždžių sistemų ir pastebėjo tolstančių iš PT – J1235 1,7 Tm/s greičiu, J0927 net 2,28 Tm/s. Dar atrado apie 600 žvaigždžių iš atklydusios Gaia-Enceladus galaktikos likučių. Siena Galaxy Atlas (SGA) aprėpia įvairias galaktikas, unikaliai iliustruoja „Mosaic of 42 galaxies“ ir papildo ankstyvuosius katalogus – 1774-jų Messier, 1888-jų Dryer.
Džiugina astronautiniai tyrikliai Mėnulyje, Marse, asteroiduose; astroskopai ir mažieji kubsatai, turintieji dirbtinio intelekto žmogui pavojingiems darbams. Nors gyvybės ir civilizuoto proto ten rasti dar nepavyksta, galimybių plėtra spartėja greta su visatos plėtimusi.