Artimasis kosmosas yra visai šalia mūsų Saulės, artimiausios žvaigždės. Atstumai Saulės sistemoje dažnai pateikiami astronominiais vienetais (A.V.). Tai vidutinis Žemės atstumas nuo mūsų šviesulio, ~ 150 mln km arba 1 A.V.
Saulės sistemos objektai ir jų atstumas nuo šviesulio astronominiais vienetais. Žali taškeliai yra kuiperoidai
Saulės sistema – 8 planetos, mėnuliai, asteroidai, kometos ir kosminės dulkės bei dujos, visu būriu įvairiomis orbitomis skriejantieji aplink centrinį šviesulį. Pati Saulė, sutelkusi net 99,86 % visos sistemos masės, lekia 220 km/s greičiu 250 mln metų periodu aplink Paukščių Tako galaktikos centrą, esantį 27 000 šm nuo mūsų. Neminėdami senokai astronomų stebimų planetų ir mėnulių (jau net 415), panagrinėkime mažiau žinomas asteroidų ir Kuiperio juostas bei Oorto debesį, kurių pažinime dalyvauja astronautika, pvz aktyviai veikiantis New Horizons tyriklis bei tolimiausi dar stebimi Voyager ir Pioneer.
Saulės sistema. Neptūnas nuo Saulės yra 30 A.V. atstumu
Asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio orbitų jau priskaičiuota per 300 000 didesnių nei 30 m objektų (mažesnių spėjama esant milijonus). Stambiausi yra Cerera (o950 km 381-446 Gm orb), Vesta (o525 km 321-384 Gm orb), Pallada (o512 km 319-510 Gm orb) ir Gigėja (o407 km 414-524 Gm orb). Pirmuosius du nuo 2011-jų tyrė erdvėlaivis Dawn, išmatavęs mases, tūrius ir tapęs pirmuoju Cereros satu.
Cerera iš arti
Tarp Jupiterio ir Neptūno orbitų lėkiojantys asteroidai vadinami kentaurais; 1 km skersmens ir didesnių jau priskaičiuota 44 000, stebimi 400. Pirmasis Hidalgo (o38 km 0,3 Gm – 1,4 Tm orb) atrastas dar 1920-ais; Chiron (Hershel teleskopo duomenimis o108 km, Spitzer – o116 km bei 1,27-2,8 Tm orb) stebimas nuo 1977 m. Didžiausias kentauras Charicklo (o258 km 1,9-2,7 Tm orb) turi unikalius tarp asteroidų 296 ir 405 km žiedus.
Saulės pakraščiai
Transneptūniniams objektams priskiriami 91 orbitomis Kuiperio juostą ir net Oorto debesį siekiantys objektai, tarp kurių didžiausi – 2005 atrasta Erida (o1,2 Mm 16 Yg masės 0,55-1,5 Tm orb) ir tolimiausia – 2003 atrasta Sedna (o1 Mm 7 Yg 11-143 Tm orb). 2015-ais pastebėti vadinamieji sednoidai VP113 (o0,4-1 Mm 0,12—6,7 Tm orb) ir TG387 (Goblin).
Albionas – pirmasis kuiperoidas apibrėžtas apskritimu
Kuiperio juostą – bent 20 kartų platesnę nei asteroidų juosta už Neptūno orbitos 4,5-8,2 Tm nuo Saulės galutinai patvirtinta 1992-ais atradus pirmąjį kuiperoidą Albioną. Juostos idėją 1951 pirmasis iškelė JAV astronomas G. Kuiper (1905 – 1973). Olandų kilmės astronomas vadovavo NASA erdvėlaivio Ranger programai, dirbo Surveyor ir Apollo programose. Dabar juostoje (kartais vadinama Edgeworth – Kuiper juosta), laksto bent 70 000 o100 km ir didesnių objektų bei milijardai mažesnių (lediniai ir dujiniai Saulės sistemos formavimosi likučiai), taipogi kelios nykštukinės planetos: Plutonas (o2,39 Mm 4,4-5,9 Tm orb), Makemakis, Haumėja. Spėjama Neptūno satą Tritoną (o2,7 Mm) ir net Saturno Febę (o230 km), kuriuos 1981-1989-ais tyrė Voyager-2, atlėkus iš šios srities.
Voyager-1 ir Voyager išlėkė už heliosferos ribų
Voyager-1 dar 2004-ais kirto vadinamą heliosferos ribą (apie 10 Tm tolumoj), kur Saulės vėjas (įelektrintų dujų 300 km/s srautas) silpsta, susidūręs su tarpžvaigždine terpe turinčia vandenilio ir helio; o 2011 – ir heliopauzės ribą (maždaug 15 Tm atstume), kur Saulės vėjas nyksta. Dabar Voyager-1 lekia 20 Tm tolyje link Oorto debesų, kuriuos pasieks po 300 metų. Gi Voyager-2 pralėkdamas Uraną pastebėjo unikalų planetoms reiškinį – besisukančią magnetosferą su kasdien kintančiais poliais.
Oorto debesies vidinis pakraštys yra ~2 000 – 5000 A.V., išorinis ~ 10 000 – 100 000 A.V. atstumu nuo Saulės
Saulės sistemos pakraštyje iki 2 šm tolumoje Oorto debesį sudaro šimtai milijardų kometoidų, apskriejančių Saulę per kelis mln metų. Pirmasis tokį debesį 1950 aprašė 1900-1992 gyvenęs olandų astronomas J. H. Oort. Saulės trauka Oorto debesyje jau palyginama su artimiausių žvaigždžių įtaka. Taigi, Oorto debesio pakraštys laikytinas Saulės sistemos pabaiga.