Minėtasis terminas susietas su astrobiologija ir planetų apsauga. NASA Raudonoji knyga – tai specialus gairių ir taisyklių rinkinys, apibrėžiantis, kurios Saulės sistemos vietos yra potencialiai tinkamos gyvybei ieškoti ir kokio griežtumo apsaugos reikalavimai joms taikomi. Šiame dokumente pateikiama išsami kosminių kūnų astrobiologinė analizė, skirta padėti inžinieriams ir mokslininkams planuoti tarpplanetines misijas. Pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad kosminiai aparatai neužterštų kitų pasaulių Žemės mikroorganizmais ir neatsivežtų atgal nepageidaujamų pėdsakų į mūsų planetą.
Vidinės Saulės sistemos objektai
Šiai kategorijai priskiriami Marsas ir Veneros atmosfera.
Marsas praeityje turėjo tankią atmosferą ir skysto vandens vandenynus. Gyvybės ieškoma po gruntu ir ledo sluoksniuose. Čia išskiriami „Specialieji regionai“ (angl. Special Regions), kur sąlygos teoriškai leidžia veistis ekstremofilams.
„Specialiaisiais regionais“ pagal NASA ir COSPAR klasifikaciją vadinamos vietovės, kuriose tam tikru metu susidaro pakankama temperatūra (-28 °C) ir vandens aktyvumas (aw > 0,53), kad Žemės ekstremofiliniai mikroorganizmai galėtų išgyventi ir daugintis. Tokie regionai fiksuojami Hale bei Garnier krateriuose, Valles Marineris kanjonų sistemos šlaituose, poliarinėse ledo kepurėse, šiaurinėse lygumose, giliajame požemyje ir ledo urvuose.
(COSPAR, angl. Committee on Space Research, arba Kosminių tyrimų komitetas – tai tarptautinė mokslinė organizacija, įkurta 1958 m. Tarptautinės mokslo tarybos inicijavimu, iškart po pirmojo „Sputnik“ palydovo paleidimo).
Veneros planetos paviršius netinkamas gyvybei, tačiau 50–60 km aukštyje esančiame sluoksnyje slėgis bei temperatūra yra artimi Žemės sąlygoms. Teoriniai modeliai neatmeta mikrobiologinės gyvybės galimybės sieros rūgšties lašeliuose.
Išorinės Saulės sistemos palydovai
Šią sistemą sudaro Jupiterio palydovai Europa, Ganimedas bei Kalista ir Saturno palydovai Enceladas bei Titanas.
Apie 2032 metus misija Clipper pradės Europos tyrimus
Europoje po 15–25 km ledo sluoksniu telkšo skysto vandens vandenynas, turintis kontaktą su uoline šerdimi. Hidroterminės versmės laikomos viena realiausių vietų gyvybei, tad misija Cliper Europoje ieškos gyvybės. Ganimedas turi požeminį vandenyną tarp ledo sluoksnių („sumuštinio“ struktūra). Kalista pasižymi senu, krateriuotu paviršiumi, po kuriuo aptinkami sūraus vandens pėdsakai.
Iš Encelado požeminio vandenyno per ledo įtrūkimus veržiasi geizeriai. Automatinis zondas Cassini juose užfiksavo druskų, organinių molekulių ir molekulinio vandenilio. Titanas yra vienintelis palydovas su tankia azoto atmosfera ir skystais metano bei etano ežerais paviršiuje. Tai potenciali terpė ne vandens pagrindo gyvybei; taip pat įtariamas gilus vandenynas po pluta.
Nykštukinės planetos
Šiai kategorijai priskirti du objektai: Cerera ir Plutonas. Asteroidų žiede esančioje Cereroje erdvėlaivis Dawn aptiko sūraus vandens hidroterminį aktyvumą. Kuiperio juostos objekte Plutone užfiksuoti vandens ledo kalnai ir tikėtinas sūrus požeminis vandenynas.
Planetų apsauga
Šiems objektams taikomi COSPAR ir NASA reikalavimai, siekiant išvengti abipusės taršos. Tiesioginė tarša (angl. Forward Contamination): Žemės mikrobų patekimas į kitus kūnus per startūnus ar tyrimų aparatus. Atgalinė tarša (angl. Back Contamination): teoriniai svetimos gyvybės pėdsakai, parsivežami su grunto pavyzdžiais atgal į Žemę.