Astrofotografijai jau 175 metai, o nuo XIX amžiaus vidurio sukaupta labai daug duomenų.
Dž. V. Draperio „sugautas” Mėnulio vaizdas
Pirmasis dangaus kūnų atvaizdas gautas 1840 metais, kuomet Džonas Viljamas Draperis (John William Draper, 1811–1882) gauna pirmąjį teisingai eksponuotą Mėnulio atvaizdą arba dagerotipą, naudodamas 13 cm reflektorių ir 20 min. ekspoziciją.
Pirmuosius Mėnulio ir žvaigždžių vaizdus ant stiklinių plokštelių 1847 metais užfiksavo JAV Harvardo observatorija. Tuomet sukurtas fotografavimo būdas dagerotipija teikė galimybę teleskopais ne tik stebėti dangų, bet ir detaliau tyrinėti foto vaizdus. Tūkstančius stiklinių 20×25 cm negatyvų 1885-ais pradėjo kruopščiai aprašinėti 200 moterų (vadintų net kompiuterėmis), išryškintais duomenimis turtindamos astrofiziką.
Henry Draperis, Dž. V. Draperio sunus, pirmą kartą užrašo Vegos, Lyros alfa, spektrą, panaudodamas 72 cm reflektorių ir kvarcinę prizmę
Ypač pasižymėjo astronomės H. S. Levit (1868-1921) ir A. J. Cannon (1863-1941), aptikusios pulsuojančias žvaigždes, sukūrusios atstumų matavimo būdų bei foto atlasų, pvz Magelano debesų, Tauro žvaigždyno. Kiek anksčiau Harvardo prof. E. Pickering pradėjo žvaigždžių spektrų fotografavimą, teikiantį duomenų apie jų sudėtį, sandarą, sąveikas tarp spinduliuočių. Gi 2019-ais dar viena moteris E. Blumenfeld originaliai papuošė istorines astronominių vaizdų ir įrašų plokšteles, paversdama jas meno ir mokslo kūriniais.
Vilniaus observatorija, pirmoji Europoje, jau 1864-ais įrengė anglų astronomo D. Dallmeyer gamybos foto heliografą Saulės dėmių tyrimui. Buvo išryškinti pirmieji jos paviršiaus vaizdai ant stiklinių plokštelių ir sukaupta daug duomenų. Deja, bet beveik viskas sudegė per 1876 metų gaisrą.
Įvairūs modeliai
M. Kopernikas (1473-1543) kurdamas heliocentrinį Saulės sistemos modelį apsiėjo be astrofizikos kosminių judesių matematiniais skaičiavimais. T. Brage 1585-ais įsirengė observatoriją, teisa, dar be teleskopų, stebėjo kometą įvertindamas jos uodegos ilgį 45 Mėnulio skersmenimis ir aprašė kaip kosminį kūną. Aristotelis laikė kometas atmosferos reiškiniu.
Dar tobulesniais skaičiavimais J. Kepler 1605-ais įrodė Marso orbitą esant elipsine ir 1609 aprašė knygoje „Astronomia Nova“. Knygoje „Harmonice Mundi“, 1619, pateikė gravitacinius Keplerio dėsnius. G. Galileo 1610-ais jau teleskopu pastebėjo Saulės dėmes, silpnesnes Paukščių Tako žvaigždes ir aprašė bei nupiešė Mėnulio paviršiaus vaizdų. Nei Marso, nei Saturno detalių dar neįžiūrėjo, bet atrado 4 stambiuosius Jupiterio mėnulius. 1687-ais I. Newton sukūrė visuotinės traukos dėsnį ir mechaniškai pagrindė kosminių kūnų judėjimą, ypač kometų. Jis pasiūlė ir tobulesnį teleskopą veidrodinį reflektorių, kuriuo V. Herschel 1781-ais atrado Uraną.
Erdvėlaiviai ir teleskopai
Astrografinius tyrimus pratęsė robotizuoti erdvėlaiviai Voyager, Cassini, Dawn, New Horizons ir kiti, teikdami planetų, mėnulių, asteroidų, kometų vaizdus iš arčiau.
Teleskopai Hubble, Gaia, Webb ir kitus – žvaigždžių, galaktikų, ūkų vaizdus iš toli. Nežemiški važiuokliai mėnuleigiai, marsaeigiai ir net skraidyklė marsasparnis parūpina dar detalesnių vaizdų. Gausūs satai nuolat vaizduoja Žemės sausumas, vandenynus net ašigalius iš orbitų, pvz 3-tonis JPSS (Joint Polar Satellite System) – iš 820 km.
Įvairiais teleskopais gauti Jupiterio vaizdai
Ypač informatyvus Jupiterio žieduotas 2022 liepos 27 JWST gautas vaizdas